Politologas Josephas Nye „The National Interest“ prognozavo niūrią ateitį valstybei, kuri netenka savo pozicijų faktiškai visose srityse: ekonomikos, demografijos ir globalios įtakos. Anot J. Nye, tarptautinėje politikoje Rusija galės atlikti tik griaunamąjį vaidmenį, tačiau ją vis tiek bus būtina vertinti rimtai, nes šalis iki šiol turi galingą branduolinį potencialą, o išgyvenančios krizę galios valstybės yra pasirengusios labiau rizikuoti.
Šiuo metu Rusija žaidžia pagal scenarijų, kuris skiriasi nuo to, kurio laikėsi lenktyniaujančios tarpusavyje galios valstybės Šaltojo karo metais. Maža to, šiuolaikinės geopolitinės ir geoekonominės sąlygos suteikia tinkamą terpę tam, kad Rusija užsiimtų griaunamąja veikla pasauliniu mastu. Maskva jau pademonstravo, kad ji meistriškai geba pasinaudoti ardomosiomis strategijomis, kad susilpnintų tas valstybes, kurias ji pati laiko savo priešėmis.
Rusijos iššūkiai: kol kas ekonomika laikosi stabiliai
Rusija neabejotinai susiduria su visa eile vidinių iššūkių: besitraukiantis gyventojų skaičius, nusilpę valdžios institutai, korumpuotas politikos elitas, visuotinis nepotizmas ir nusikaltimų slėpimas, niekam neatskaitingos saugumo tarnybos, o taip pat nusilpusi teisinė struktūra. Tačiau Rusija ir toliau gauna naudą iš milžiniškų gamtos resursų ir aukštos kvalifikacijos išsilavinusios darbo jėgos, demonstruoja neįtikėtiną prisitaikymą prie sunkių sąlygų, įskaitant tuos iššūkius, su kuriais susiduria (daugelis iš jų buvo susikurti jų pačių).
Nepaisant prastėjančių globalios ekonomikos prognozių, naftos ir dujų kainų šokinėjimų, o taip pat sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai, realus Rusijos BVP augimas viršijo 2018-ųjų prognozes ir sudarė 2,3 proc. Nors tokie rodikliai yra aiškinami pirmiausiai energetikos sektoriaus pasiekimais ir tuo, kad 2018-aisiais Rusija surengė Pasaulio futbolo čempionatą, kitų trijų metų 1,8 proc. augimo prognozės rodo, kad Rusijos ekonomika ir toliau išlieka palyginti tvirta.
Rusijos ekonomika pakilo globaliuose reitinguose pagal perkamosios galios paritetą, ir dabar užima šeštąją vietą, aplenkdama Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir Braziliją.
Anot Pasaulio banko, Rusija yra pakankamai geroje būklėje, kad galėtų sureaguoti į išorės ekonomikos nestabilumą ir išorinius sukrėtimus savo gana didelių aukso valiutos rezervų dėka, pakankamai žemu tarptautinio įsiskolinimo lygiu ir lankstaus valiutos kurso režimo dėka.
Karinis potencialas: naujos kartos strategija
Rusija taip pat turi tokį nebranduolinį karinį potencialą, kuris leidžia jai konkuruoti net ir su JAV kariuomene. Vertinama, kad Rusija kasmet karinėms reikmėms išleidžia 64 mlrd. dolerių (pagal šį rodiklį užima 6-ąją vietą pasaulyje), kiti analitikai mano, kad realus karinis biudžetas – 150-180 mlrd. dolerių (vertinant ir perkamosios galios paritetą, o tai Rusiją kelia į trečiąją vietą pasaulyje).
Be to, Maskva beveik pusę savo karinio biudžeto išleidžia naujos ginkluotės konstravimui, karinės technikos įsigijimui ir remontui. Įskaitant tai, kad beveik trečdalį Rusijos kariuomenės pajėgų sudaro šauktiniai, Rusija išleidžia gerokai mažiau lėšų savo kariuomenės išlaikymui, negu Vakarų šalys.
Korporacijos RAND tyrimas parodė, kad Rusijoje buvo atlikti esminiai atnaujinimai, tiek ginkluotėje, tiek ir pačioje gynybos sistemoje. Ekspertai nusprendė, kad, nepaisant Rusijos karinio potencialo pokyčių etapo, jis jau pasiekė tokį lygį, kad „hipotetinis (Rusijos) smūgis Baltijos šalims ar kitoms NATO valstybėms taptų galingu iššūkiu aljansui“.
Maskva ir toliau vykdo pragmatišką strateginę politiką, kuri leidžia jai efektyviai užpildyti tuštumą, sukuriamą vis labiau chaotiškų JAV veiksmų tarptautinėje arenoje, ir pasinaudoti globalios ekonomikos ir politikos nestabilumu. Rusija dabar atlieka daug didesnio masto ir aktyvumo vaidmenį Artimuosiuose Rytuose, akivaizdžiai siekdama pakirsti JAV ir Europos interesus šiame regione. Per paskutinius kelerius metus Rusija užsitikrino karinę viršenybę Juodosios jūros regione, o dabar ji plečia savo įtaką Afrikoje – ir šįsyk siekdama pridaryti nuostolių JAV ir Europai.
Pažymėtina, kad tobulinamos Rusijos nebranduolinės karybos potencialas ir jos besiplečiantis strateginis įtakos ratas potencialiai vaidina mažesnį vaidmenį jos gebėjimą projektuoti visame pasaulyje faktinę „galios valstybės įtaką“, negu demonstruoti jos gebėjimus užtikrinti „naujos kartos karą“, kad pasiektų savo strateginių ir užsienio politikos tikslų bei pridarytų žalos savo globaliems priešininkams.
Maskvos karinės strategijos tikslas perskėlė nuo pajėgų išdėstymo plėtros, siekiant sunaikinti priešininkus į įtakos operaciją, kuri leidžia silpninti savo priešus. Ši doktrina yra paremta tuo, kad „naujos kartos karuose vyraus informacinė ir psichologinė kova, kurios mažina ginkluotės dislokavimo plėtros svarbą, verčiant priešininko kariuomenę ir gyventojus palaikyti agresorių, taip suduodant smūgį savo pačių valdžiai ir valstybei“.
Šioje srityje Rusija yra novatorė, ir ji bando pakeisti globalios politikos taisykles, sukurdama tai, ką galima būtų pavadinti strateginiais informaciniais aktyvais, kurie yra efektyvūs ir nebrangiai kainuoja.
Faktas, kad Rusija įsisavina „naujos kartos karą“, yra tokios užsienio politikos atspindys, kurios pagrindas yra žalos darymo strategija, tai yra „kišimasis į politinius procesus, ekonominė ir energetinė eksploatacija (ypač Afrikoje), šnipinėjimas, manipuliacijos propaganda ir žiniasklaida, kurios esmė – sėti nesutarimus visuomenėje ir pakirsti teisėtus demokratinius procesus“.
Ir šiame kontekste ta grėsmė, kurią Rusija demonstruoja liberalioms demokratinėms ir globalios tvarkos normomis paremtoms šalims, tampa akivaizdi. Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis Rusijos užsienio politiką aiškina strateginio reliatyvumo principu, anot kurio Rusija gali tapti stipresne, tik pavertusi kitas šalis silpnesnėmis ar tokiomis pačiomis, kaip ir pati Rusija.
Maskva aktyviai veržiasi susilpninti demokratines valstybes, nes pats jų egzistavimo faktas jau kelia Kremliui saugumo grėsmę: veikiančios demokratijos rodo Rusijos piliečiams, kad egzistuoja korumpuoto autokratinio režimo, kurį jiems primetė Maskva, alternatyva.
Deja, žiūrint iš tų, kurie turėtų kurti strateginę santykių su Rusija prieigą, Kremliaus bandymai pakirsti demokratinius procesus visoje eilėje šalių – nuo JAV iki Jungtinės Karalystės, iki Madagaskaro, Makedonijos ir Juodkalnijos, – yra užtikrinti ir efektyvūs. Tokia taktika, jeigu ją interpretuoti per T. Snyderio pasiūlytą strateginio reliatyvumo strategiją, parodo tuos iššūkius, kuriuos savyje atneša nepaskelbtas Rusijos ir Vakarų „naujos kartos karas“.
Tikroji Rusijos pozicijos jėga yra tame, kad Kremlius jau seniai suprato, kaip galima manipuliuoti žmonėmis ir šalimis ir, kad valstybei visiškai nebūtina būti stipriai, turtingai ir tankiai apgyvendintai, kad žaisti pagrindinį vaidmenį globalioje politikoje. Jeigu Rusija iš tiesų ir išgyvena krizę, tuomet strateginio reliatyvumo doktrina verčia ją temptis didelę pasaulio dalį paskui save.
