Naujasis branduolinis amžius atrodo itin bauginantis dėl „garantuoto abipusio nesupratimo“, tvirtina britų dienraštis „The Guardian“.
Ne tiek senais, kiek primirštais laikais karinės branduolinės doktrinos pasižymėjo grubia, tačiau elementaria logika. Jei tu ištaškysi mane, aš ištaškysiu tave – taip buvo išlaikoma taika tuometinėje branduolinėje epochoje (vadinamoji „užtikrinto abipusio susinaikinimo“ garantija). Tačiau mūsų dienomis branduolinė beprotybė prarado logiką: ji greičiau panašėja į marazmą, ne tik neparemtą doktrina, bet ir nustojusią gebėjimo rišliai reikšti mintis, tvirtina dienraštis. Paimkime kad ir Irano ar Šiaurės Korėjos problemas, arba Rytų Europoje stiprėjančias rietynes dėl priešraketinės gynybos sistemos. Tiesa, prašytume nepamiršti ir Pakistano, priduria „Guardian“.
Praha, Varšuva ir Maskva iki užkimimo ginčijasi, nes George‘as Bushas panoro dislokuoti Lenkijoje 10 į rytus nutaikytų raketų perėmėjų, kurias aptarnaus naujoji ankstyvojo perspėjimo radiolokacinė stotis, esanti Čekijos teritorijoje. Tačiau pasakykite susimildami, kieno raketas medžios šios perėmėjos? – klausia dienraštis. Kaip tai kieno – gal jau pamiršot apie Irano ar Šiaurės Korėjos grėsmę? – atkerta Vašingtonas. Mūsų nestabiliais laikais norime apsaugoti Europą nuo bet kokių bėdų. Todėl užsičiaupkit ir netrukdykit mums į sceną tempti „sunkųjį metalą“.
Žinoma, skamba ne visai įtikinamai, ir kuo toliau, tuo labiau, rašo „Guardian“. Pchenjanas, jei pamenate, pasitraukė iš branduolinių lenktynių – bent jau taip tvirtina pačios JAV. O Teheranas be perstojo prisiekinėja apskritai neketinąs į jas įsijungti. (Galima tuo tikėti arba ne, bet vienas dalykas nekelia abejonių: yra daugybė būdų, kaip reaguoti į Irano veiksmus, ir jie nė iš tolo nesusiję su Lenkija). Tad ką gi yra sumanę Baltieji rūmai? Prezidentas Putinas mano, kad jis tai suprato, ir svarsto apie galimybę papildyti savo branduolinį arsenalą. Taigi, XX a. ginklavimosi lenktynės naujajame tūkstantmetyje vėl „kovinėje parengtyje“. Beprotybė, praeityje pasižymėjusi savita logika, sugrįžta. Supervalstybės – nesvarbu, ar sustiprėjusios, ar susilpnėjusios – nebegali apsieiti be branduolinių kvaišalų „dozės“, tvirtina dienraštis.
Tačiau kodėl to nepasakius atvirai? Kodėl nepaskelbus modernizuotos branduolinės doktrinos, kad rinkėjai nuo Krokuvos iki Čikagos bent jau žinotų, kam išleidžiami jų mokesčiai? Regis, mes negalime to padaryti, nes visiškai praradome orientyrus, tvirtina „Guardian“. Neseniai du žurnalistinių tyrimų specialistai, Adrianas Levy ir Catherine Scott-Clark – jų vardai gerai žinomi „Guardian“ skaitytojams – išleido naują knygą, pavadintą „Apgaulė“ (Deception).
Jų išvados tiesiog baugina. Autoriai vėl grąžina į avansceną Pakistano atominės bombos „tėvą“ A. Q. Khaną. Su visomis baimę keliančiomis smulkmenos jie įrodinėja, kad Khanas nebuvo „vienišius“, kaip bando vaizduoti politinė mitologija –neva sukūręs atominę bombą, kad galėtų ją pardavinėti bet kam Artimuosiuose Rytuose ar Azijoje, kas tik daugiau sumokės. Knygoje Khanas – tipiškas Pakistano elito atstovas, bet ir tai dar ne viskas: autoriai pasakoja, kaip Vašingtonas, siekdamas įsiteikti Islamabadui Sovietų sąjungos ir Afganistano karo metais, aktyviai padėjo Khano komandai kurti masinio naikinimo ginklą.
Trumpai tariant, Pakistanas galėjo įstoti į „branduolinį klubą“ ir nutaikyti į Indijos raketas savąsias dėl to, kad Vakarai slapta jam padėjo siekdami savųjų antisovietinių tikslų Kabule, tvirtina dienraštis. Tai yra, jie padėjo nestabilumu pagarsėjusiai islamo valstybei, kurią per beveik visą istoriją valdė vienas ar kitas generolas, įsigyti masinio naikinimo ginklą. Tie patys Vakarai ramiai stebėjo, kaip Khanas bando parduoti savo žinias ir technologijas valstybėms – „atskalūnėms“. Ir net dabar, per „karą su teroru“, jie neišdrįsta nei pripažinti buvusių klaidų, nei pažvelgti į akis dabartinėms grėsmėms, rašo „Guardian“.
Pasak dienraščio, tai pati tikriausia baltoji karštinė. Gali būti, kad Pakistane tvyro dar didesnis politinis chaosas, nei aprašoma „Apgaulėje“. Galimas daiktas, kad ši šalis – iš tiesų svarbiausia strateginė kryžkelė, kurion sueina daugybė kelių. Tačiau kaip ten bebūtų, 160 milijonų gyventojų turinti šalis, šiuo metu valdoma prezidento, kurio pozicijos silpnėja kiekvieną minutę vos tik pranešus apie ketinimą nusivilkti generolo mundurą, kuris nepajėgia įtvirtinti savo valdžią ir armijos kontrolę vadinamojoje „genčių teritorijoje“ palei Afganistano pasienį, kur netrukdomai veikia „Al Qaeda“, kelia tikrai ne mažesnį pavojų nei Iranas, kuris kol kas apskritai dar neturi bombos, ar Šiaurės Korėja, kuri jos atsisakė, arba Maskva, kurią su išskėstomis rankomis priiminėja visuose G8 valstybių viršūnių susitikimuose.
Šiandien, praėjus 20 metų po Berlyno sienos griuvimo, mūsų planeta tiesiog užversta branduoliniais ginklais, paveldėtais iš praeities arba naujai sukurtais, rašo „Guardian“. Kai kurios iš šių branduolinių galvučių yra „patikimose“ rankose, pavyzdžiui, „gerojo senojo Gordono“. Kitas, išmėtytas nuo Smolensko iki Vladivostoko, kaip manoma, valdo pernelyg choleriško temperamento žmonės. O apie kai kuriuos – dėmesio, Izraeli! – padorioje politinėje kompanijoje apskritai nepriimta garsiai kalbėti. Galų gale yra ir visiškai nebandytų, todėl galbūt netinkamų naudoti branduolinių užtaisų, galinčių patekti į „ne tas“ rankas, kurios rūpestingai supakuos juos į „branduolinį lagaminėlį“, ir visa amerikiečių gynybinė sistema pasirodys bejėgė klasikiniu Tomo Clancy stiliumi.
Tačiau mes nematome jokio vienijančio principo, kurį būtų galima taikyti visose šiose situacijose, teigia dienraštis. Esami principai prieštarauja vienas kitam. O kalbos apie „grėsmes“, kurios nėra susiejamos, tėra pasimetusio žmogaus nevilties šauksmas, tik dingstis pagrūmoti kumščiais Irano pusėn, užuot atsikračius paviršutiniškų savo sprendimų. Išmintingos valstybės, turinčios visas galimybes susikurti bombą, stengiasi net nepradėti. Kitos šalys, pavyzdžiui, D. Britanija ir Prancūzija, įgijusios branduolinį ginklą dėl seniai aktualumą praradusių priežasčių, taip ir nesuformavo naujoviško mąstymo, kurio labiausiai reikia pasikeitusiame pasaulyje. Apskritai apokaliptinių trilerių autoriams ir biudžetinių pinigų medžiotojams iš CŽV atėjo aukso dienos, konstatuoja dienraštis.
„Garantuoto abipusio susinaikinimo“ doktrina, su kuria pragyvenome ne vieną dešimtmetį, tinka Indijos ir Pakistano priešpriešai, bet nieko verta kalbant apie Iraną ir Tel Avivą. Arba dar vienas klausimas:gal radaras Čekijoje skirtas sekti Vakarų kryptimi lekiančias raketas, jeigu jos būtų paleistos iš Vaziristano? Mes gyvename „garantuoto abipusio nesupratimo“ amžiuje, ir žaidimas vyksta be taisyklių, rašo „The Guardian“.
