Trumpas atsakymas – abejotinas gūžtelėjimas pečiais. Bėgant metams įvairiose vietose mirtis buvo „uždrausta“, tačiau tai buvo ne tiek siekis teisiškai nubausti tuos nenaudėlius, kurie miršta, kiek siekis atkreipti dėmesį į kokią nors subtilią politinę ar socialinę problemą, skelbia portalas „IFL Science“.
Draudimas ne tik mirti, bet ir sirgti
Pavyzdžiui, 2015 m. rugpjūtį Italijos kalnų miestelio Sellia meras pasirašė potvarkį, kuriuo uždraudė žmonėms „sirgti savivaldybės teritorijoje“, ir aiškiai nurodė, kad jiems neleidžiama ten ir mirti. Kiekvienas, pagautas nevykdantis šio įstatymo ir reguliariai nesitikrinantis sveikatos, galėjo būti nubaustas 10 eurų bauda per metus.
Iš pirmo žvilgsnio tai absurdiška taisyklė, reikalaujanti neįmanomų dalykų, tačiau įstatymas buvo priimtas siekiant skatinti sveikesnį vietos gyventojų gyvenimo būdą. Jo logika buvo tokia, kad Sellia kovojo su gyventojų skaičiaus mažėjimu, todėl įstatymas buvo įvestas siekiant paskatinti gyventojus geriau rūpintis savo sveikata arba mokėti didesnius mokesčius.
Panašiai 2000 m. ir 2008 m. du Prancūzijos kaimai uždraudė savo gyventojams mirti. Abiem atvejais vietos valdžios institucijos negalėjo gauti leidimo plėsti kapines, todėl protestuodamos jos bandė išspręsti šią problemą, neskatindamos pačios mirties. Tokios pat taktikos 2005 m. ėmėsi Biritiba Mirimo (Brazilija), o 2012 m. – Falciano del Massico (Italija) valdžios institucijos.
Kaip galite įsivaizduoti, dėl šių nepagrįstų poįstatyminių aktų nepagrįstumo jos galiausiai gavo leidimus plėsti kapines.
Religinės taisyklės
Dar yra draudimas mirti dėl tyrumo priežasčių. Nors šiais laikais tai nėra pernelyg dažnai praktikuojamas dalykas, yra keletas istorinių atvejų, kai mirtis buvo draudžiama dėl religinių priežasčių.
Senovės Graikijoje Delo sala, dabar įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, buvo laikoma tokia šventa, kad buvo stengiamasi apsaugoti ją nuo mirties ir gimimo – iš esmės nuo visko, kas susiję su žmogaus egzistencijos netvarka. VI a. pr. m. e. Atėnų vadovas Peisistratas įsakė iškasti saloje esančius kapus, o vėliau visi, kurie galėjo mirti ar netrukus gimdyti, buvo išprašomi iš salos.
Tas pats poreikis išsaugoti šventumą turėjo įtakos Japonijos Itsukushima (dabar Miyajima) salos, kuri šintoizme laikoma šventa, istorijai. Kurį laiką saloje buvo leidžiama gyventi tik šintoistų šventikams ir šventikėms. Jei saloje lankydavosi piligrimai, jiems buvo draudžiama ten mirti ar gimdyti – ši taisyklė atspindėjo šintoistines idėjas apie taršą, kraują ir irimą. Priešingai nei dažnai manoma, ši taisyklė iš tikrųjų buvo panaikinta 1868 m. (ji dažnai nurodoma kaip įstatymo įsigaliojimo pradžios data), tačiau net ir šiandien saloje vis dar yra neleidžiama žmonių laidoti ir kremuoti.
Iš šių pavyzdžių akivaizdu, kad visi mirties draudimai, kai jie nesusiję su religinėmis taisyklėmis, buvo pastangos spręsti vietos problemas, susijusias su sveikata ar laidojimo vietų prieinamumu. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali būti absurdiška, kai kuriais atvejais absurdiški dalykai gali būti ir labai praktiški.
