Akimirkai nušvinta dangus ir tamsoje pasimato Italijos kalnų peizažas. Artėja 1944 m. gegužės 11 d. vidurnaktis, o Sąjungininkų kariai ką tik paleido pirmuosius šūvius į vokiečių okupantus, įsitvirtinusius vienuolyne ant kalno. Prasideda mūšis dėl Montekasino, o kartu ir kelio į Romą.
Griaudžiant sprogimams lenkų kariai pamato artėjant pažįstamą figūrą – rudąjį lokį, žingsniuojantį į priekį ant užpakalinių letenų. Priekinėse letenose lokys atneša sunkias dėžes su amunicija, kurias padeda priešais savo kolegas karius. Po to jis vėl atsistoja padūmavusiame ore ir piktai riaumodamas keliauja link vienuolyno ant kalno.
Sąjungininkų kariai 1944 m. Montekasino mūšyje įvykusią sceną aprašė savo ataskaitose: lenkų į Italiją atsigabentas lokys Wojtekas padėjo jiems svarbiame mūšyje dėl vienuolyno.
Britų kareivis Johnas Clarke'as papasakojo apie savo nuostabą susitikus su Wojteku netoliese esančiame Akvafondatos kaime: „Mums besižvalgant staiga iš miško išlindo didelis lokys. Jis ėjo ant užpakalinių letenų ir atrodė, kad kažką nešasi. Lokys priėjo prie artilerijos pabūklo ir padėjo sviedinį ant žemės. Po to jis iškeliavo į mišką ir vėl grįžo dar su vienu sviediniu.“
Johnui Clarke'ui nesivaideno. Wojtekas buvo Lenkijos kariuomenės karys. Lokys atvyko iš toli, kad prisidėtų prie kovos su Hitleriu ir naciais.
Stalinas išsiunčia išlaisvintus kalinius į Iraną
Kai 1942 m. pradžioje Irano Zagroso kalnuose gimė rudasis lokys Wojtekas, nacistinė Vokietija buvo okupavusi Lenkiją, įskaitant rytinę šalies dalį, kuri II pasaulinio karo pradžioje buvo sovietų rankose.
1941 m. birželio 22 d. Hitleriui įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Josifui Stalinui prireikė Winstono Churchillio ir Didžiosios Britanijos pagalbos. Stojęs į naująjį aljansą, Stalinas pasižadėjo Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone išlaisvinti dešimtis tūkstančių rytų lenkų iš Sibiro belaisvių stovyklų.
Tarp paleistųjų buvo karių, kurie pagal susitarimą turėjo kovoti kartu su Raudonąja armija. Tačiau Stalinas abejojo lenkų ištikimybe, todėl 1942 m. balandį išsiuntė juos per Kaspijos jūrą į Iraną. Irane lenkai prisijungė prie britų pajėgų Artimuosiuose Rytuose.
Lokiukas tampa Lenkijos talismanu
1942 m. balandžio pabaigoje lenkų kareivius gabenęs sunkvežimis kirto Zagroso kalnus ir pajudėjo į britų protektoratą Palestiną, kurioje juos turėjo apmokyti britų armija. Sunkvežimyje buvę kariai priklausė 22-ajai lenkų kuopai, kuri priklausė 2-ajam lenkų korpusui, vadovaujamam generolo Władysławo Anderso.
Vieną dieną, lenkams keliaujant per kalnus ir sustojus pavalgyti ir pramankštinti kojų, prie jų priėjo liesas berniukas su maišu. Iranietis atrišo maišą ir parodė išsekusį lokio jauniklį.
Gestais berniukas paaiškino, kad šių metų pradžioje medžiotojai nušovė lokiuko motiną. Lenkų kariai, patys Sibiro belaisvių stovyklose buvę atkirsti nuo savo šeimų, pagailėjo jauniklio.
Po derybų alkanas berniukas buvo įtikintas atiduoti meškiuką mainais į keletą monetų, šokoladą, šveicarišką peiliuką ir skardinę mėsos konservų.
22-oji kuopa tęsė kelionę su lokio jaunikliu, kareiviai jį pavadino Wojteku – laimingu kariu. Vyresnysis kuopos vadas 46 metų Peteris Prendysas priglaudė lokiuką kaip savo vaiką. Wojtekas buvo maitinamas pienu iš degtinės butelių ir miegojo Prendyso palapinėje.
Wojteką įsigijusi nedidelė grupelė karių iš pradžių bandė jį slėpti nuo kitų kuopos narių, tačiau neilgai trukus net aukštesnio rango karininkai sužinojo apie kalinį pakeleivį. Tačiau visi korpuso nariai kaipmat įsimylėjo Wojteką, kuris savo žavesiu skleidė viltį ir gyvenimo džiaugsmą daug sunkių išgyvenimų patyrusiems lenkams. Meškiukui buvo leista pasilikti.
Wojtekas suranda šnipą dušinėje
Per metus Wojtekas užaugo ir tapo neatskiriama 22-osios kuopos, kurios bazė buvo įkurta Negevo dykumos pakraštyje tuometinėje Palestinoje, dalimi.
Lokys mėgdžiojo aplinkinius žmones: vaikščiojo ant užpakalinių letenų ir išmoko gerti alų iš butelio – tai ypač linksmino karius. Lenkai jautėsi saugūs su Wojteku, o lokys visada buvo taikiai nusiteikęs.
„Stovykloje Wojtekas, jei nemiegodavo, paprastai būdavo užsiėmęs maisto paieška“, – po karo prisiminė vienas iš karių.
Kai lokys kartkartėmis supykdavo, Peteris Prendysas greitai jį nuramindavo. Dėl to Wojtekui buvo leidžiama laisvai vaikščioti stovykloje, čia jis net išmoko laipioti palmėmis.
Prendysas dažnai būdavo siunčiamas pristatyti karinės technikos į britų bazes Sirijoje, Irake ir Libane, ir jį visuomet lydėdavo Wojtekas. Lokys dažniausiai sėdėdavo Prendyso sunkvežimio keleivio sėdynėje ir žiūrėdavo pro langą.
Kai Wojtekas nebūdavo išvykęs, jis mėgdavo grumtis su kariais. Nors užaugęs lokys svėrė daugiau nei 200 kg ir atsistojęs ant užpakalinių letenų siekė 180 cm, lenkai nebijojo su juo eiti ristynių atsigulę ant žemės.
Wojtekas taip pat garsėjo savo išdaigomis. Pavyzdžiui, kartą jis pabėgo su skalbinių virve, ant kurios karės buvo pakabinusios apatinius, kad išdžiūtų. O vieną naktį, kartu su kariais prigėręs alaus ir degtinės, lokys įsilaužė į stovyklos maisto sandėlį ir suėdė uogienę ir vaisius.
Kiekvieną rytą Wojtekas prausdavosi su vyrais stovyklos dušinėje. Vieną 1943 m. birželio dieną lokys pastebėjo, kad dušinės durys atdaros.
Wojtekas įėjo į kambarį ir susidūrė akis į akį su svetimu žmogumi, šis iš išgąsčio pamatęs lokį ėmė šaukti. Išgirdę triukšmą subėgo Wojteko kolegos kareiviai ir paėmė vyrą į nelaisvę. Jis pasirodė esąs arabų šnipas, ieškantis stovyklos ginklų sandėlio. Atsidėkodami Wojtekui už tai, kad šis aptiko šnipą, kariai tądien davė jam daug saldumynų, alaus ir leido ilgai maudytis.
Lokys nešioja sviedinius
1943 m. gruodį buvo nuspręsta, kad lenkai turi padėti aktyviąją tarnybą. Władysławo Anderso 2-asis lenkų korpusas buvo išsiųstas į Egiptą, kuriame jie kartu su britų daliniais laukė, kol bus išplukdyti per Viduržemio jūrą į Italiją kovoti su šalį užėmusiais naciais.
Wojtekas lydėjo Peterį Prendysą ir 22-ąją kuopą į Aleksandriją ir galiausiai 1944 m. vasario 13 d. paskutinę akimirką lokiui buvo leista išplaukti su savo bendražygiais. Siekiant apeiti laivo taisykles, draudžiančias laive laikyti gyvūnus, Wojtekas buvo oficialiai paskelbtas lenkų kariuomenės kariu.
22-oji kuopa turėjo padėti Sąjungininkams šturmuoti Gustavo liniją – gynybinę liniją, einančią per kalnagūbrius į šiaurę nuo Neapolio, kur buvo įsitvirtinę naciai. Sąjungininkų tikslas buvo atverti kelią į Romą ir išlaisvinti Italiją.
1944 m. gegužę per Montekasino mūšį lenkai suvaidino lemiamą vaidmenį. Per keturias dienas mūšyje dėl kalno žuvo 1079 2-ojo korpuso kariai.
Wojtekas padėjo gabenti atsargas savo bendražygiams. Po mūšio lokio kailis buvo visas kruvinas, tačiau pats lokys, kad ir kaip keista, nenukentėjo ir išliko ramus.
Montekasino mūšis baigėsi Sąjungininkų pergale ir tapo lūžio tašku Italijos kare. Birželio mėnesį Roma atiteko Sąjungininkams, o 1945 m. balandį lenkai, tarp jų buvo ir Wojteko kuopa, iš vokiečių atkovojo Bolonijos miestą. 1945 m. gegužės 8 d. naciai kapituliavo ir karas baigėsi.
Tačiau daugelis lenkų karių nežinojo, ką daryti su iškovota laisve. Po nelaisvės Sibire jie nedrįso grįžti namo į Lenkiją. 1945 m. vasarį Jaltos konferencijoje Sovietų Sąjunga įtikino JAV ir Didžiąją Britaniją pritarti prosovietinės vyriausybės įvedimui Lenkijoje.
Karo herojus atsiduria zoologijos sode
Po kelių ramių mėnesių Adrijos jūros pakrantėje, kurioje Wojtekas kartu su kareiviais taškėsi šiltoje Viduržemio jūroje ir gąsdino ten besimaudančius vietinius, 22-osios kuopos lenkams, kaip karo veteranams, buvo leista atvykti į Škotiją.
1946 m. rugsėjį Wojtekas su draugais išplaukė iš Neapolio į Glazgą. Lenkų veteranai ir jų lokys dalyvavo eisenoje miesto gatvėmis, o džiūgaujantys škotai juos sveikino kaip didvyrius. Vėliau jie kurį laiką buvo apgyvendinti Vinfildo pabėgėlių stovykloje, maždaug už 60 km į pietryčius nuo sostinės Edinburgo. Wojtekui buvo pastatytas atskiras medinis namelis.
Vietos gyventojai plūdo pamatyti lokio, o šis džiaugėsi ir dėmesiu, ir lankytojų atnešamais skanėstais. Wojteką labiausiai džiugindavo pridegtos cigaretės, jsi mėgsdavo jas visas susikišti į burną. Lokio kolegos kariai leido laiką mokydamiesi anglų kalbos ir palaipsniui integravosi į Škotijos visuomenę. Tuo metu Wojteko, puikaus talismano ir karo didvyrio, laikas ėjo į pabaigą.
1947 m. lapkričio 15 d. jis buvo išvežtas iš Vinfildo stovyklos į Edinburgo zoologijos sodą. Iki pat mirties 1963 m. gruodžio 2 d. Wojtekas išliko ypatingas lokys ir labai pagyvėdavo, kai jo aplankyti atvykdavo buvę jo bendražygiai kariai – galbūt todėl, kad lenkų veteranai jam visada atnešdavo alaus ir cigarečių.
****
Daug gyvūnų tarnavo kare
Jau ne vieną tūkstantmetį žmonėms padeda gyvūnai – taip pat ir mūšio laukuose. Drambliai, šunys, arkliai ir balandžiai – tai vos keli gyvūnai, ant kurių buvo jojama, kurie dirbo įvairiais pagalbininkais, pasiuntiniais ir šnipais.
Drambliai – senovės tankai
Apie tai, kad drambliai buvo naudojami kare, rašoma VI a. pr. Kr. indų tekstuose. Nuo to laiko iki pat XX a., kuomet Indiją pasiekė pirmieji tankai, drambliai tarnavo mūšio lauke.
Arkliai šuoliavo link priešo
Ištikimi žirgai nuo senų senovės rizikuodavo savo gyvybe kare. Tačiau per I pasaulinį karą kavalerija nebesugebėjo atlikti pavestos užduoties – maždaug 8 milijonai žirgų krito nuo kulkosvaidžių sviedinių, kulkų ir ligų.
Šunys kovojo apvilkti šarvais
Romėnai buvo išdresavę molosinių veislės šunis, o naudodami juos kare apvilkdavo šarviniais marškiniais. Vėliau per karus šunys perduodavo pranešimus, o per II pasaulinį karą desantininkai užduotis atlikdavo su šunimis, galinčiais užuosti sprogmenis.
Balandžiai atliko šnipų vaidmenį
Nuo viduramžių pašto karveliai nešiodavo svarbias žinias tiek taikos, tiek karo laikais. 1907 m. vokiečių vaistininkas Julius Neubronneris išrado fotoaparatą, kurį balandis galėjo panešti, o per I pasaulinį karą buvo atliekami bandymai su fotoaparatais ginkluotais balandžiais, mat buvo norima įdarbinti juos šnipais.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
