Krizės darkomai pasaulio ekonomikai svarbiausia ne tai, kiek kainuoja nafta, o šios kainos stabilumas. Kol kas juodojo aukso kainos stabilizavimas, regis, yra neišsprendžiamas galvosūkis.
Nenuspėjama rinka
Pasaulinę naftos rinką sunku pavadinti laisva. Daugiau nei pusė viso pasaulinio naftos eksporto tenka OPEC šalims, kurios nuolat siekia kolektyviniais veiksmais daryti įtaką jos kainai. Rusijoje, kuri nėra OPEC narė, naftos verslas yra griežtai kontroliuojamas valstybės. Tačiau ši rinka vis viena yra viena mažiausiai prognozuojamų.
Reikia atsižvelgti į tai, kad didelė dalis pasaulyje parduodamos naftos yra eksportuojama iš nestabiliomis laikomų valstybių. Todėl kiekvienas incidentas Artimuosiuose Rytuose arba naftos turtinguose Afrikos regionuose automatiškai tapdavo pretekstu kelti naftos kainą.
Svarbiausia pastarųjų metų naftos kainų kilimo priežastis - didėjantis pasaulinis poreikis. Sparčiai augant Azijos ekonomikai (Kinija, Indija) bei gana stabiliai plėtojantis Vakarų valstybių ekonomikai, veik visas pasaulis buvo susitaikęs su tuo, kad nafta ateityje gali tik brangti. Juk jos atsargos vis senka, o vartojama vis daugiau. Tačiau tokiai prognozei koją pakišo globalizacija.
Ekonominė krizė pirmiausia smogė JAV ir naftos vartojimas iš karto smuko. Toliau viskas vyko domino principu: recesija vieną po kitos parklupdė ir kitas ekonomines JAV partneres. Ir štai rezultatas - naftos kaina nusirito iki rekordinių žemumų, paneigdama dar neseniai girdėtas prognozes apie 200 JAV dolerių už barelį netolimoje ateityje. Šiandien naftos kaina svyruoja apie 40 dolerių už barelį ir tai gali būti ne riba. Kai kurie analitikai teigia, kad kitais metais ji gali sumažėti iki 20 dolerių. Ypač tuo atveju, jei recesija užtruks Kinijoje.
Vartotojus (t. y. ir mus) tokios tendencijos dažniausiai džiugina, nes būsime palepinti pigesniu kuru, tačiau kai kurių valstybių ekonomikai (pvz., Rusijos) šis kainų kritimas gali reikšti tikrų tikriausią krachą.
Susitarti nepavyksta
Daugelis pasaulio lyderių sutinka su nuomone, kad naftos kaina turi būti stabili, nes tai padės stabilizuoti pačią ekonomiką. Tačiau požiūris į tai, koks turėtų būti tas stabilumas ir kaip jį pasiekti, gerokai skiriasi. OPEC šalys jau trečią kartą šiais metais susitarė mažinti naftos gavybą (bendrai - 4,2 mlrd. barelių per dieną). Taip tikimasi kilstelėti naftos kainą. Tuo pat metu OPEC kritikuoja tokias valstybes kaip Didžioji Britanija už pernelyg didelius mokesčius naftai ir jos produktams. Štai ir vėl išryškėjo amžinasis pardavėjų ir vartotojų interesų konfliktas. OPEC siekia išsaugoti pelną ir ragina kelti naftos kainą, o britai savo ruožtu nenori prarasti biudžeto pajamų ir tvirtina, kad pati kaina nėra tokia jau svarbi, nes yra kur kas svarbiau, kad ji kuo mažiau svyruotų.
Nenuostabu, kad į diskusiją aktyviai įsitraukė Rusija, kurios naftos barelis šiandien kainuoja apie 44 JAV dolerius, o šalies biudžetas suplanuotas taip, kad už barelį Kremlius turėtų gauti ne mažiau kaip 70 dolerių. Rusijos ekonomika šiais metais sumažėjo beveik 9 proc., o geresnių perspektyvų nematyti. Tai gąsdina Kremliaus valdytojus, nes gresia ekonomine krize, kuri būtų baisesnė nei 1998 metų krachas. O tai jau ne juokai, nes drauge gali žlugti ir Vladimiro Putino kagėbistų kompanijos režimas. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas maždaug prieš savaitę pareiškė, kad Rusija gali įstoti į OPEC - dar vos prieš metus tai buvo neįsivaizduojama.
Vis dėlto nepaisant daugelio valstybių pritarimo nuomonei, kad naftos kainą būtina stabilizuoti, kol kas negirdėti jokių racionalių pasiūlymų, kaip tai padaryti. Vien dirbtinis kainos kėlimas čia nepadės. Kai kurie Vakarų ekspertai ragina mažinti ekonomikos priklausomybę nuo naftos. Tai, atrodytų, logiškas sprendimas, bet nė viena vyriausybė kol kas nesiima jokių veiksmų, kad įgyvendintų šį siūlymą - visi yra užsiėmę pasiruošimu „baisiesiems 2009-iesiems“.
Nauji pavojai
Tarptautinis valiutos fondas neseniai vėl „patamsino“ prognozes ir pareiškė, kad ateinantys metai bus itin sunkūs. Prieš mėnesį Vašingtone posėdžiavusio G-20 klubo susitarimai situacijai didesnės įtakos neturės. Prancūzija jau paskelbė šiuo metu dedanti visas pastangas, kad kuo švelniau išgyventų ateinančius metus. Tuo susirūpinusios ir daugiau pasaulio valstybių. Visos spręs savo problemas, naftos vartojimas greičiausiai nedidės, o tai reiškia, kad naftos kaina kitais metais taip ir balansuos ties maždaug 60 dolerių riba.
Bet čia slypi kitas pavojus. Jei didžiosios pasaulio valstybės mėgins paprasčiausiai išgyventi sunkius laikus ir nemąstys, kaip reikėtų pasiruošti ekonomikos atsigavimo laikotarpiui, - ekonomikos laukia nauja krizė.
Kaip jau minėta, mažą naftos kainą lėmė sumažėjęs naftos vartojimas, o šį savo ruožtu - ekonominis nuosmukis. Lygiai tokie pat svertai suveiks ir tada, kai ekonomika vėl ims atsigauti: pasaulis „netikėtai“ supras, kad krizė baigėsi ir nafta vėl turi tekėti plačiu srautu. Taigi vėl pasireikš dėsniai, kurie lėmė neseniai vykusį naftos kainų šuolį. Tačiau, perspėja ekspertai, jei poreikis padidės tikrai netikėtai, naftos kaina šoktels ne iki 150 dolerių, kaip tai įvyko liepos mėnesį, o iki 200 dolerių ir daugiau. Į kokią krizę pasaulis tada pakliūtų, lieka tik spėlioti.
Aidanas Praleika
