Švedijos karališkosios mokslų akademijos laikrodis šią savaitę kasdien skaičiuoja reikšmingas minutes. Gruodžio 10–ąją Stokholmo filharmonijoje susirinks visi šešių Nobelio premijų nugalėtojai. Jiems bus įteikti auksiniai medaliai su Alfredo Nobelio portretu, o jau kitą dieną į jų sąskaitas pervesta po 10 mln. Švedijos kronų. Aštuonių laimingųjų pavardės jau žinomos. Pirmadienį paaiškės paskutinis – 2010–ųjų ekonomikos Nobelio premijos laureatas.
„Pagaliau" – tokiu žodžiu Didžioji Britanija sutiko žinią, kad Nobelio medicinos premija šiemet skirta britų mokslininkui, dirbtinio apvaisinimo pradininkui R. Edwardsas. Tik tai nutiko gerokai pavėluotai. Kad ir ką sakytų kritikai, nuo 1978–ųjų pasaulyje tik dėl dirbtinio apvaisinimo gimė apie 4 mln. vaikų. Prieš keletą metų R.Edvardsas juokavo neišgyvenąs, kad iki šiol nėra įšventintas į riterius, tačiau Nobelio apdovanojimas būtų tikrai neprošal.
Šiandien 85 m. Kembridžo universiteto profesorius emeritas sunkiai serga ir daugelis abejoja, ar jis dar spės pasidžiaugti pelnyta šlove. Pastarosiomis dienomis britai negailestingai vanoja ir save – už tai, kad taip ilgai nepripažino ir neįvertino profesoriaus idėjų ir pasiekimų. Juk norėdamas tęsti savo eksperimentus, R.Edvardsas beveik visą gyvenimą buvo priverstas ieškoti privačių rėmėjų ir bendraminčių.
Ilgus metus beviltiškų mėginimų įtikinti specialistus, kad moterį įmanoma apvaisinti dirbtiniu būdu, vainikavo 1978–ųjų liepą pasaulį išvydęs pirmasis „vaikas iš mėgintuvėlio" – Louise Brown. Galima tik spėlioti, kodėl Nobelio komitetas taip ilgai delsė apdovanoti R.Edvardsą. Tikėtina, kad jų sprendimą lėmė tai, jog pati L.Braun susilaukė sveiko sūnaus Christopherio. Šiandien Bristolyje gyvenanti moteris prisipažino patyrusi tikrą euforiją, kai išgirdo, kad Nobelio premija skirta žmogui, kurį ji laiko beveik tikru savo seneliu.
Daugelis prof. Edvardsą vadina žmogumi, pralenkusiu laiką. Jis pelnė Nobelio premiją už laimėjimus medicinoje, nors iš tiesų neturi medicininio išsilavinimo. Darbininkų šeimoje Betlyje, Vakarų Jorkšyre, gimęs R.Edvardsas studijavo biologiją ir zoologiją. Jis ne kartą pasakojo, kaip ilgus metus, išgirdę apie jo sumanymą, ginekologai jį laikė bepročiu. Kol vieną 1968–ųjų dieną susikirto jo ir prof. Patrick Steptoe keliai.
R.Edvardsas visada buvo perdėtai kuklus, jam buvo svarbu skleisti savo mokslą, bet ne garsinti savąją pavardę. Gal todėl plačioji visuomenė daug dažniau girdėjo būtent P.Steptou vardą. 1988 m., sulaukęs 74–erių, P.Steptou mirė.
R.Edvardsas, būdamas 38–erių, su žmona Rutha jau augino penkis vaikus. Šiandien jis, apsuptas laimingos šeimos, gyvena provincijoje. Ir teigia visada žinojęs, kad jo tikslas – padėti žmonėms. „Mačiau, kad nevaisingumas yra milžiniško ir nesibaigiančio liūdesio priežastis. Žmonės turi teisę pasinaudoti mokslo laimėjimais. Juk svarbiausia gyvenime – turėti vaiką", – yra sakęs Nobelio premijos laureatas.
