Demokratijos plėtra pasaulyje įstrigo, konstatuoja JAV dienraštis „The Christian Science Monitor“. Jo teigimu Putinas ir Chavesas leidžia naftos dolerius alternatyviems demokratinės santvarkos modeliams kurti, o kitos valstybės paprasčiausiai žengė žingsnį atgal.
Per paskutiniuosius 25 metus demokratijos plitimas pasaulyje buvo viena svarbiausių geopolitinių tendencijų, tvirtina „The Christian Science Monitor“. 1975 m. savo valdžią rinko 30 pasaulio šalių gyventojai. Iki 2005 m. tokių valstybių skaičius smarkiai išaugo – iki 119, pastebi dienraštis. Tačiau pastaraisiais metais demokratijos ir politinių laisvių plėtra sulėtėjo, o visoje eilėje šalių – įskaitant Venesuelą ir kai kurias buvusios Sovietų sąjungos respublikas – reikalai pajudėjo priešinga kryptimi.
Be to, pirmą kartą po komunistinės ideologijos „žvaigždžių valandos“ demokratija susidurs su konkuruojančia ideologija, kuri pateikiama kaip jos alternatyva. Iš prekybos nafta praturtėję tokie autoritariniai valdovai, kaip Rusijos prezidentas Putinas ir jo kolega Venesueloje Hugo Chavezas, ginčija vykdomosios valdžios atsvarų mechanizmo reikšmę, teisinės valstybės ir laisvos spaudos principus, teigia dienraštis.
„Jie bando iš naujo apibrėžti demokratiją ir padaryti ją bukesnę“, - tvirtina demokratijos plėtrą propaguojančios ir įvairių pasaulio valstybių vyriausybių veiklą šiuo požiūriu vertinančios organizacijos „Freedom House“ vykdomojo direktoriaus pavaduotojas Thomas Melia.
Pradėkime nuo gerų naujienų, siūlo dienraštis. Laikai, kai JAV ir Sovietų sąjunga tarsi du imtynininkai buvo susikibę svarbioje dvikovoje dėl ideologinio pasaulio likimo, jau seniai praėjo. Žlugus sovietiniam režimui, kuris buvo laikomas savotiška atstovaujamos valdžios alternatyva, visuotiniai rinkimai tapo norma didelėje pasaulio dalyje. Ateityje istorikai ko gero tuos laikus pavadins demokratijos triumfo epocha, rašo „The Christian Science Monitor“.
„Paskutinįjį XX a. ketvirtį ši valstybės valdymo forma išgyveno didelį pakilimą. Vienu tarpu ja naudojosi tik saujelė turtingų valstybių, tačiau per trumpą laiką demokratija tapo populiariausia pasaulyje politinės sandaros sistema“, - žurnale „Foreign Affairs“ rašo Johno Hopkinso tarptautinių studijų mokyklos profesorius Michaelas Mandelbaumas.
Jis pabrėžia, kad tai, ką mes šiandien suvokiame kaip demokratiją, iš tikrųjų yra dviejų fenomenų – žmonių savivaldos (rinkimų) ir asmeninės žmogaus laisvės –junginys. Nacionalinį referendumą surengti nesunku, tačiau įtvirtinti laisvę nepalyginamai sunkiau: tam reikia įstatymų, policijos, įstatymų leidžiamosios valdžios bei kitų institucinių atramų, teigia dienraštis.
Savo naujausioje kasmet rengiamoje ataskaitoje „Freedom House“ 90 pasaulio šalių įvertino kaip visiškai laisvas: tai reiškia, kad jos – demokratinės valstybės, kurioje užtikrinamos žmonių laisvės. Dar 58 šalys laikomos iš dalies laisvomis, o 45 – nelaisvomis.
Per praėjusius 10 metų santykinė valstybių, kurios laikomos laisvomis, dalis nepadidėjo. O Azijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje demokratizacijos procesai, anksčiau atrodę perspektyvūs, šaknis įleido labai negiliai.
„Demokratijos raidoje pastebimas gana ilgalaikis stagnacijos procesas. Tai vienur, tai kitur matome požymių, pranešančių blogas naujienas“, - teigia „Carnegie Endowment for International Peace“ fondo tyrimų, tarptautinės politikos ir valstybinio valdymo viceprezidentas Thomas Carothersas.
Pasak „The Christian Science Monitor“, Pakistane prezidentas Pervezas Musharrafas pradėjo nuo tūkstančių savo politinių priešininkų paleidimo iš kalėjimų, tačiau jo sprendimas paskelbti nepaprastąją padėtį sukėlė oponuojančių teisininkų pasipiktinimą ir iki raudonumo įkaitino šalies „politinį katilą“.
Venesueloje prezidentas Hugo Chavezas, 2000 m. išrinktas šalies vadovu 60 proc. rinkėjų balsų, propaguoja idėją surengti referendumą dėl konstitucijos, kuris be kita ko leistų jam dalyvauti prezidento rinkimuose tiek kartų, kiek tik jis panorės.
Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis sulaukė griežtos Vakarų kritikos po ypatingosios padėties paskelbimo. Ji buvo įvesta lapkričio 7 d. policijai išvaikius didelę protesto demonstraciją. Opozicija apkaltino Saakašvilio vyriausybę korupcija ir galimu dalyvavimu politinės žmogžudystės sąmoksle.
Pasak ekspertų, šios blogos naujienos yra nulemtos kelių veiksnių, teigia dienraštis. Pirmiausia, demokratijos banga, kilusi sugriuvus Berlyno sienai, baigė savo natūralų gyvavimo ciklą. Politinėms permainoms subrendusios valstybės pasinaudojo šia banga ir dabar bando konsoliduoti savo pasiekimus. Antra, kai kuriose šalyse piliečiai susiduria su negatyviais reiškiniais, kurie laikomi demokratijos trūkumais. Jie išsikovojo teisę balsuoti, bet, kaip ir anksčiau, nėra patenkinti savo likimu. „Šiuo metu demokratija juda į priekį duobėtu keliu“, - pastebėjo „National Endowment for Democracy“ fondo pirmininkas Vinas Weberis.
Tai susiję su aukštomis naftos kainomis, tvirtina „The Christian Science Monitor“. Tokios nedemokratiškos, tačiau mineralinių išteklių turtingos šalys kaip Venesuela, Kazachstanas, Iranas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Angola, gali naudotis savo milžinišku iždu, kad nuramintų savo piliečius ir padėtų kaimynams.
„Jos visada turi po pinigų, kad galėtų propaguoti savo politinį stilių tarptautinėje arenoje“, - aiškina Thomas Carothersas. Tuo tarpu JAV įvaizdžio užsienyje nepagerino pasklidusi informacija apie pokalbių klausymąsi be teismo sankcijos, kankinimus vandeniu ir kitas abejotinas praktikas, susijusias su Iraku ir kova su terorizmu. Tai lieja vandenį ant demokratijos priešininkų malūno, kurie bando diskredituoti amerikietiškąjį valstybės valdymo stilių.
Pereikime prie Rusijos ir Kinijos, siūlo dienraštis. Abi šalys sėkmingai plėtoja ekonomiką, beje, dėl skirtingų priežasčių. Abi stengiasi pasirodyti visam pasauliui kaip alternatyvos tariamam „Vakarų chaosui“.
„Kad pagrįstų savo veiksmus savo piliečių akyse, Putinas naudoja tokį siužetą: jis atseit įvedė Rusijoje tvarką po Sovietų sąjungos subyrėjimo ir JAV išprovokuoto chaoso“, - sako Thomas Melia iš „Freedom House“. Amerikiečių ekspertų teigimu Putinas, o taip Chavezas ir „Hamas“ vadovai Palestinos autonomijoje teikia paslaugas žemiausiems socialiniams sluoksniams tokiu būdu, kuris demokratijomis sąlygomis neįmanomas. Ir nors „autoritarizmo ašis“ galbūt dar nesukurta, Venesuela, Iranas, Rusija, Kinija ir kitos valstybės bet kuria palankia proga įvairiose tarptautinėse organizacijose ir forumuose bando pabrėžti savo menamus „privalumus“.
„Per pastaruosius pusantrų metų stebime kur kas efektyvesnį autokratijų veiksmų derinimą, tuo tarpu demokratijos tik svyruoja ir dvejoja“, - tvirtina T. Melia. Pasak jo, Europa ir laisvos Lotynų ir Centrinės Amerikos šalys turi suprasti, kad ši problema nėra išgalvota, ir kartu su JAV duoti atkirtį tokiai propagandai. „Prasideda naujas šaltasis karas, – tvirtina jis. – Tik dabar ne Rytai stojo prieš Vakarus, o demokratija prieš autokratiją“.
