2021 m. birželio pabaigoje palydoviniai vaizdai atskleidė, kad Kinija Gobio dykumos pakraštyje stato 120 tarpžemyninių balistinių raketų (ICBM) šachtų. Po kelių savaičių paaiškėjo, kad Kumule, Sindziango provincijoje, statomos dar 110 raketų šachtos. Šios teritorijos kartu su kita suplanuota plėtra iš esmės keičia šalies požiūrį į branduolinius ginklus.
Taip pat nepanašu, kad Pekinas sustos, tai pasiekęs, atsižvelgiant į prezidento Xi Jinpingo įsipareigojimą iki 2049 metų sukurti „pasaulinio lygio“ kariuomenę ir atsisakymą pradėti derybas dėl ginklų kontrolės.
Sunku pervertinti šių pastangų svarbą. Kurdama branduolinį arsenalą, kuris netrukus konkuruos su Rusijos ir JAV arsenalu, Kinija ne tik atsisako dešimtmečius buvusio nedidelės branduolinės valstybės statuso; ji taip pat stiprina dvipolę branduolinės energetikos sistemą.
Ši dvpolė sistema, nepaisant visų savo trūkumų ir baimės akimirkų 73 metus nuo pirmojo Sovietų Sąjungos branduolinio bandymo, padėjo išvengti branduolinio karo. Dabar, susilygindama su dviem esamomis didžiosiomis branduolinėmis valstybėmis, Kinija pradeda perėjimą prie kur kas mažiau stabilaus dalyko: tripolinės branduolinės sistemos.
Branduolinio karo grėsmė augs
Šiame pasaulyje bus ir didesnė branduolinių ginklų varžybų rizika, ir didesnės paskatos valstybėms griebtis branduolinio ginklo krizės metu. Esant trims konkuruojančioms didžiosioms branduolinėms valstybėms daugelis savybių, sustiprinusių dvipolio sistemos stabilumą, taps arba nereikšmingos, arba kur kas mažiau patikimos.
JAV, kaip viena didžiausių branduolinių galiūnių, nieko negali padaryti, kad neleistų Kinijai prisijungti prie jos ir Rusijos, tačiau yra dalykų, kuriuos JAV strategai ir gynybos planuotojai gali padaryti, kad sušvelnintų pasekmes. Visų pirma, Vašingtonas turės modernizuoti savo branduolinę atgrasomąją priemonę. Tačiau jai taip pat reikės imtis naujų mąstymo apie branduolinę energijos pusiausvyrą būdų ir kaip kur kas sudėtingesnėje strateginėje aplinkoje ji gali išlaikyti atstumą bei išsaugoti branduolinę taiką.
Šaltojo karo metu tiek SSRS, tiek JAV sugebėjo beveik visiškai sutelkti savo branduolines strategijas į priešingą valstybę. Abi supervalstybės pastatė branduolinius arsenalus, viršijančius 20 000 ginklų ir tai leido joms iš esmės diskontuoti nedidelių branduolinių valstybių, tokių kaip Kinija, Prancūzija, Izraelis ir Jungtinė Karalystė, kurių atsargos neviršijo kelių šimtų, arsenalus. Po Šaltojo karo Rusija ir JAV ramiai sutiko sumažinti savo dislokuotas strategines pajėgas iki 1,550 branduolinių ginklų, nes ir toliau išlaikė didelį pranašumą prieš bet kurią kitą branduolinį ginklą turinčią valstybę.
Nors dvipolinė sistema nepašalino branduolinio karo pavojaus, ji veikė pakankamai gerai, kad išvengtų Armagedono. Dvi dviejų galių sistemos savybės yra lygybė ir abipusiai užtikrintas sunaikinimas arba AUS. Nuo pat Strateginės ginkluotės ribojimo derybų pradžios 1969 m. tiek Maskva, tiek Vašingtonas pabrėžė, kad pariteto ar panašaus dydžio arsenalų išlaikymas yra būdas sustiprinti atstumo išlaikymą ir krizės stabilizavimą – situacija, kai yra rimtų paskatų griebtis branduolinių ginklų net ir didelio streso sąlygomis.
Abiem valstybėms sukūrus panašaus dydžio ir daug didesnes branduolines pajėgas nei bet kuri kita branduolinė valstybė, joms buvo sudarytos vienodos sąlygos. Tai ypač svarbu JAV, kuri siekė atbaidyti sovietų išpuolius ne tik prieš save, bet ir prieš pagrindinius sąjungininkus bei saugumo partnerius, kuriuos Vašingtonas pasiūlė prisidengti po „branduoliniu skėčiu“ plataus atgrasymo būdu. Taip Vašingtonas siekė išvengti šių valstybių suvokimo, kad jo branduolinės pajėgos kaip nors menkesnės už Maskvos.
Būdai, kaip stiprinti atgrasymą
Šaltojo karo pradžioje, o ypač po termobranduolinių ginklų kūrimo, Sovietų arsenalui toliau plečiantis, JAV strategai ieškojo naujų būdų, kaip sustiprinti atgrasymą. Pagrindinis veiksnys šiose pastangose buvo patikimo sunaikinimo idėja, pagal kurią JAV arsenalas turėjo sugebėti atlaikyti netikėtą sovietų pirmąjį smūgį ir dar sugebėti paleisti pražūtingą atsakomąjį arba antrąjį smūgį, galintį sugriauti SSRS kaip veikiančią visuomenę (1964 m. JAV gynybos sekretorius Robertas McNamara apskaičiavo, kad arsenalas turi sugebėti išsaugoti 400 ginklų, kad išlaikytų garantuotas sunaikinimo pajėgas antrajam smūgiui, kurį jis apibūdino kaip gebėjimą sunaikinti ketvirtadalį SSRS gyventojų ir pusę jos gamybinių pajėgumų).
Vėliau strategai sugalvojo terminą „abipusiai užtikrintas sunaikinimas“, kad apibūdintų situaciją, kurioje abu varžovai turėjo tokį sugebėjimą. Šią apokaliptinę padėtį išgarsino fizikas Robertas Oppenheimeris, vadovavęs atominės bombos kūrimui, kaip dviejų skorpionų, įstrigusių butelyje, būseną – abu gali vienas kitą nužudyti, bet tik rizikuodami savo pačių išlikimu.
Tačiau vien sugebėjimo sunaikinti priešo gyvenvietes ir pramonės infrastruktūrą keršijant už bet kokią branduolinę ataką negarantavo atgrasymo kiekvienoje situacijoje. Kokiomis sąlygomis racionalus lyderis nuspręstų konflikto metu panaudoti branduolinius ginklus?
Žaidimų teoretikas ir Nobelio premijos laureatas Thomas Schellingas pažymėjo, kad tam tikromis aplinkybėmis branduolinio karo inicijavimas gali būti vertinamas kaip racionalus veiksmas. Kaip pastebėjo Schellingas, dvi didžiosios branduolinės valstybės, užuot primenančios skorpionus butelyje, gali susidurti kaip du šauliai dulkėtoje senųjų Vakarų gatvėje be taisyklių, kur tas, kuris greičiau išsitraukia pistoletą, turi pranašumą. Tokia situacija susidarytų tada, kai viena iš dviejų valstybių pajustų tai, ką Schellingas pavadino „baime būti vargšu antruoju vietoje ėjimo pirmam.”
Ši baimė tapo ypač tvirta, kai pažanga balistinių raketų navigacijos srityje leido ir SSRS, ir JAV vykdyti „atsakomąją“ branduolinę ataką prieš kito branduolinį arsenalą, taip galimai sumenkinant bet kokios antrojo smūgio atakos efektyvumą.
Šiuos nuogąstavimus dar labiau sustiprino raketų su daugybe savarankiškai taikomų reaktyvinių transporto priemonių arba MIRV atsiradimas. Kadangi kiekviena tokios raketos „transporto priemonė“ ar branduolinė kovinė galvutė galėjo pataikyti į kitą taikinį, dabar buvo galimybė, kad užpuolikas panaudos vieną raketą, kad šachtose sunaikintų kelias palyginamai ginkluotas priešo raketas, arba jūrų bazėje, kurioje yra keli balistinių raketų povandeniniai laivai, kuriuose kiekvienas apginkluotas keliolika ar daugiau raketų, nešančių šimtus ginklų, arba dešimtis branduoliniais ginklais ginkluotų bombonešių oro bazėje.
Karinėje terminologijoje užpuolikas dabar gali mėgautis itin palankiu „išlaidų ir mainų santykiu“, kai dešimtis savo varžovo ginklų jis gali sunaikinti naudodamas tik kelis savo ginklus, taip gerokai pakeisdamas lygybės būseną, buvusią prieš ataką.
Galimi variantai po smūgio
Tokiu atveju nukentėjusiajam būtų paliktos dvi nemalonaus keršto formos. Galima panaudoti nemažai ar beveik visas likusias pajėgas, kad būtų galima pulti tokiu pat būdu prieš agresoriaus arsenalą. Tačiau pergalės perspektyvos būtų nedidelės, nes didžioji dalis agresoriaus branduolinių pajėgų būtų sveikos ir kartu su oro ir raketine gynyba stovėtų visu pajėgumu.
Be to, dėl tokio antrojo smūgio nukentėjusysis taip pat rizikuotų prarasti netvirtas pajėgas, kad išlaikytų garantuotą sunaikinimo pajėgumą. Arba, jei auka nuspręstų surengti pražūtingą išpuolį prieš agresoriaus ekonomiką ir visuomenę, tai būtų savižudybės aktas, nes jis sužadintų AUS, išprovokuodamas atitinkamą savo priešo, išsaugojusio savo garantuotas naikinimo pajėgas, puolimą.
Todėl auka apsiribotų trečiuoju variantu, išsaugodama išlikusias branduolines pajėgas, kad atgrasytų nuo išpuolio prieš savo ekonomiką ir visuomenę. Tačiau tokiu atveju užpuolikas turėtų didelį branduolinių pajėgų perteklių, kuriais galėtų paremti prievartos veiksmus ar tolesnę agresiją.
„Baimė būti vargšu antruoju“ privertė ir SSRS, ir JAV kai kurias savo branduolines pajėgas laikyti budėjimo režime, vadinamam „perspėjimo paleidimu“. Tikslas buvo padidinti užpuoliko riziką, turint pažeidžiamas pajėgas, galinčias paleisti prieš sunaikinant jį.
Šis metodas turėjo savų pavojų: kai kuriais Šaltojo karo momentais amerikiečių ar sovietų pajėgos nemaloniai priartėjo prie branduolinio smūgio pradžios, kai jų išankstinio perspėjimo sistemos klaidingai nustatė, kad rengiamas išpuolis. Nepaisant to, bendras dvipolio sistemos stabilumas beveik 70 metų padėjo išvengti branduolinio konflikto.
Ne du skorpionai, o trys
Tai, kad Kinija įgijo didelės branduolinės energijos statusą, labai suardys šią subtilią pusiausvyrą. Dar visai neseniai Kinijos vyriausybė atrodė patenkinta vos kelių šimtų ginklų „minimalia atgrasymo“ jėga. Tačiau dabar ji juda visiškai kita linkme. Ji sukūrė naują ICBM, kuri gali būti apginkluota iki dešimties MIRVED branduolinių kovinių galvučių. Šis daugėjančių paleidimo šachtų ir hidros galvučių raketų derinys leis Kinijos kariuomenei dar labiau išplėsti savo sausumos arsenalą, iki 3000 ginklų, tiesiog pripildant savo šachtas šiomis raketomis.
Kinija taip pat modernizuoja savo povandenines balistinių raketų pajėgas ir savo tolimojo nuotolio bombonešių parką, siekdama surengti tvirtą žemės, jūros ir oro triadą, kurią iki šiol turėjo tik Rusija ir JAV.
Branduolinės strategijos sprendimas tripolinėje branduolinėje sistemoje primena iššūkius, susijusius su vadinamąja trijų kūno dalių astrofizikos problema. Tai yra mėginimo nuspėti trijų dangiškųjų kūnų judėjimą pagal jų pirmines pozicijas ir greitį problema. Dviejų dangaus kūnų sistemoje tokią prognozę galima lengvai padaryti. Tačiau kai jų yra trys, bendro sprendimo nėra, bent jau kol kas (išskyrus tuos atvejus, kai bent vieno iš kūnų gravitacinė trauka yra nedidelė, palyginti su kitų dviejų).
Kadangi būsimos trijų kūnų pozicijos atmeta lengvą sprendimą, trijų kūnų sistema apibūdinama kaip „chaotiška“. Panašu, kad atsiradus trims konkuruojančioms branduolinėms valstybėms, subyrės keli pagrindiniai dvipolinės sistemos bruožai, o „baimė būti vargšu antruoju“ dėl to, kad nepuolė pirmas, greičiausiai padidės.
Dabar reikės atgrasyti ne vieną, o du priešininkus
Pirmiausia, Kinijai, Rusijai ir JAV turint didelius branduolinius arsenalus, kiekviena valdžia turės dirbti, kad apribotų ne vieno, o dviejų skirtingų priešininkų elgesį. Ši sąvoka, kurią kinai naudoja atgrasymui – weishe, yra svarbi. Ji yra platesnė už tradicinį vakarietišką „atgrasymo“ apibrėžimą ir apima du skirtingus tikslus.
Pirmasis, panašus į vakarietišką koncepciją, apima priešininko atgrasymą arba atgrasymą nuo konkretaus veikimo kurso. Tačiau antrasis weishe tikslas – priversti priešininką imtis veiksmų, kurių jis kitaip nesiimtų. Taigi, weishe apima ir vakarietišką įtikinamumo sampratą. Tai rodo, kad kinai savo branduolinėms pajėgoms turi ambicingesnių tikslų nei JAV politikai savosioms. Kyla klausimas, kaip Kinijos komunistų partija panaudotų savo branduolinius pajėgumus prievartos tikslais. Vašingtono sąjungininkai yra akivaizdūs taikiniai.
Šaltojo karo metu JAV administracijos siekė skatinti kolektyvinę gynybą ir atgrasyti nuo ginklų platinimo, įtikindamos sąjungininkes slėptis po JAV branduoliniu skėčiu. Vašingtonas pažadėjo, kad jei Maskva kurią nors iš jų užpuls branduoliniais ginklais, JAV atsakys atsakomosiomis priemonėmis. Tačiau tripolio sistemoje JAV branduolinio skėčio patikimumui gali pakenkti Vašingtono poreikis apsidrausti nuo dviejų pagrindinių konkuruojančių branduolinių valstybių grėsmės. Jei JAV branduolinė garantija bus laikoma sumažėjusia, pagrindinės sąjungininkės, tokios kaip Vokietija, Japonija ir Pietų Korėja, gali tapti pažeidžiamos Kinijos ar Rusijos prievartos arba pačios ieškoti būdų gauti branduolinius ginklus.
Čia susiduriame su lygybės problema. Tripolio sistemoje kiekvienai valstybei tiesiog neįmanoma išlaikyti branduolinės lygybės su bendrais dviejų konkurentų arsenalais. Tarkime, Kinija dislokavo tokio paties dydžio branduolines pajėgas kaip Rusija ir JAV: 1 550 ginklų. Tuo metu JAV strategai gali racionaliai daryti išvadą, kad jiems reikia pridėti dar 1,550 ginklų, kad būtų pasiekta lygybė su bendromis Kinijos ir Rusijos pajėgomis. Rusijos strategai greičiausiai norės to paties. Kinija, įkūrusi arsenalą, prilygstantį dviem didžiosioms branduolinėms valstybėms, nebus linkusi atsisakyti naujai iškovotų statusų, todėl tripolio sistema rizikuoja subyrėti į Raudonosios karalienės ginklavimosi varžybas, kuriose lygybė nuolat norima, bet niekada nepasiekiama.
Tas pats galioja ir AUS. Įsivaizduokite, kad tiek Rusija, tiek JAV pagal Naująją START sutartį dislokavo 1 550 branduolinių ginklų ir kad 400 branduolinių ginklų vis dar buvo patikima naikinimo jėga: JAV pajėgų iš 1 550 ginklų pakaktų užtikrinti, kad 400 ginklų išgyventų netikėtą Rusijos ataką. Tačiau tripolio sistemoje tokio likučio nebeužtektų. Jei, pavyzdžiui, Kinija netikėtai užpultų JAV arsenalą, JAV galėtų panaudoti savo likusias užtikrintas 400 ginklų naikinimo pajėgas, kad atkeršytų Kinijai, tačiau dėl to jai nepakaktų jėgų atsverti Rusijos arsenalą.
Kad būtų išlaikytas garantuotas sunaikinimo pajėgumas tiek prieš Kiniją, tiek prieš Rusiją, JAV reikėtų dvigubai didesnio likučio – 800 ginklų, o tam neabejotinai reikėtų dvigubai didesnio originalaus arsenalo. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tiek Pekinas, tiek Maskva įšaldė savo pajėgas ties 1 550 ginklų, o Vašingtonas padvigubino savo pajėgas iki 3100. Tikėtis, kad kuri nors varžovų valdžia susitaikys su tokia situacija, prilygsta fantazijai.
Žinoma, šis paprastas minčių eksperimentas yra tik įsivaizduojamas. Pavyzdžiui, balistinių raketų povandeniniuose laivuose gali būti suformuotos užtikrintos naikinimo pajėgos, kurias šiuo metu labai sunku aptikti ir taikyti. Tačiau šie povandeniniai laivai galiausiai turės grįžti į bazę, todėl jei prieš tai nepaleis ginklų, tie ginklai taip pat bus pažeidžiami. Be to, kadangi šios trys valstybės turi labai skirtingus gyventojus ir geografiją, kiekvienai iš jų bus taikomi skirtingi reikalavimai, kad būtų sukurta reikalinga patikima naikinimo jėga prieš kitas dvi valstybes.
Rusijos gyventojų skaičius ir ekonominė infrastruktūra yra gerokai mažesni nei JAV, o JAV gyventojai yra tik kruopelė Kinijos gyventojų. Taigi, jei visi kiti veiksniai yra lygūs, Rusijos garantuotas susinaikinimas, kurio turėtų pakakti, kad būtų surengti pražūtingi išpuoliai prieš ne vieną, o abu jos daug didesnius varžovus, turėtų būti gerokai didesnis nei Kinijos ir JAV. Tačiau Pekinas ar Vašingtonas greičiausiai nesutiktų sutiktų su tokia logika, kuri pateisintų Maskvos gerokai didesnio arsenalo išlaikymą.
Tironai džiaugiasi kibirkštimis
Esant trims didžiosioms branduolinėms valstybėms atbaidyti pirmąjį smūgį krizinėje situacijoje taip pat bus sudėtingiau. Viena vertus, „vargšo antrojo“ problemos sprendimo strategijos gali pasirodyti neaiškios. Tarkime, Kinija, Rusija ir JAV turi maždaug po lygiai ginklų. Iš pradžių situacija gali priminti tris skorpionus butelyje, kur net sėkminga vieno skorpiono ataka prieš kitą padidintų riziką, kad užpuolikas taps trečiojo skorpiono auka. Pavyzdžiui, jei Kinija pultų JAV, tai išeikvotų dalį savo arsenalo ir taip sumažintų savo gebėjimą apsiginti nuo Rusijos puolimo. Atrodytų, kad visų trijų valstybių paskatos pulti pirmai mažėja.
Tačiau „vargšo antro“ problema nėra susijusi su pasirinkimu, tarp puolimo ir susidūrimo su patikima atsakomąja ataka ir nepuolimo bei nebuvimo užpultam. Vietoj to jį lemia prielaida, kad turi šauti pirmas arba būti nušautas. Be to, dabar yra antras priešas su ginklu, kuris lengvai galėtų jumis pasinaudoti, jei nugalėjote savo pirmąjį varžovą, bet dabar būtumėte sužeistas.
Taigi, esant krizinei situacijai, jei JAV įtartų, kad Kinijos ataka prieš jos branduolinį arsenalą yra neišvengiama, ji ne tik būtų labiau pažeidžiama, nes nesugebėjo pirma smogti Kinijos arsenalui; taip pat galima pagrįstai daryti išvadą, kad ji galimai labiau pažeidžiama Rusijos arsenalo. Net jei atlaikius Kinijos ataką JAV sugebėtų išlaikyti patikimus sunaikinimo pajėgumus tiek prieš Kiniją, tiek prieš Rusiją, netekus didelės savo arsenalo dalies, ji būtų kur kas labiau pažeidžiama tiek prievartos, tiek agresijos. Negana to, dviejų priešiškų didžiųjų branduolinių valstybių keliama grėsmė JAV gali įtikinti daugelį JAV sąjungininkių, kad JAV branduolinis skėtis, ilgą laiką jas saugojęs, turi mirtinų skylių.
Trečiosios branduolinės energijos, kuri, kaip ir Rusijos Federacija, yra nedemokratinė valstybė, įvedimas gali dar labiau padidinti nestabilumą. Karas Ukrainoje jau parodė nekontroliuojamos valdžios lyderio keliamą pavojų. Jei Kinijos ar Rusijos politinė sistema radikaliai nepasikeis, didžiausių pasaulyje branduolinių arsenalų kontrolė dviem iš trijų atvejų atiteks tironui, nenorinčiam ar visai neturinčiam reikalo tartis su kitais. Demokratinėse sistemose į valdžią įtraukti svarstymai linkę sušvelninti riziką toleruojančio lyderio impulsyvumą. Tačiau tironai savo asmeninį išlikimą ar savo režimo išlikimą gali laikyti svarbesniu už valstybės išlikimą. Kaip perspėjo Winstonas Churchillis, branduolinis atgrasymas „neapima lunatikų ar diktatorių, norinčių būti Hitleriu, kai jis atsidūrė paskutinėje slėptuvėje“.
Esmė ne ta, kad branduolinis karas tripolio varžybose tarp Kinijos, Rusijos ir JAV yra neišvengiamas, bet kad išlaikyti stabilumą krizinėse situacijose veikiausiai bus daug sunkiau nei dabar. Nors gali atrodyti, kad didelė branduolinė valstybė pasirenka pulti palyginti ginkluotą priešininką, tokios atakos paskatų nesupratimo išlaidos gali būti katastrofiškos. Kaip kadaise pastebėjo McNamara, JAV „saugumas priklauso nuo to, ar bus priimtas blogiausias įmanomas atvejis ir ar pavyks su juo susidoroti". Jo nuomonę patvirtino ginklų kontrolės ekspertas Bruce Blairas, pareiškęs, kad atgrasymas „turi išlikti tvirtas visomis sąlygomis, įskaitant blogiausius scenarijus, kai masiniai netikėti smūgiai visiškai sunaikina priešų strategines pajėgas jų požeminėse šachtose, povandeniniuose laivuose ir oro bazėse“.
N-tojo kūno problema?
Kinijai siekiant savo branduolinių ambicijų, ji gali įkvėpti kitus kandidatus ieškoti didesnių savų ginklų. Pavyzdžiui, daug didesnės Kinijos branduolinės programos akivaizdoje Indija, jos varžovė, gali būti suinteresuota gerokai padidinti savo branduolines pajėgas, galbūt priversdama Pakistaną daryti tą patį. Ir ne taip užtikrintai dėl išplėsto atgrasymo gali pasielgti ir JAV sąjungininkės, tokios kaip Japonija ir Pietų Korėja. Tokie pokyčiai dar labiau apsunkintų stabilumą. Astrofizikoje ši situacija vadinama „n-tojo kūno problema“ – bandymas nuspėti savavališko dangiškojo kūno judėjimo judesius – ir sprendimo pasiekimas yra dar daugiau kainuojantis nei trijų kūno problemų sprendimas. Todėl atsiradus tripolio branduolinei sistemai, esminis iššūkis yra neleisti daugiau valstybių didinti savo arsenalų.
Keista, tačiau ginklų kontrolės susitarimai, kuriais nustatomos palyginti mažos dislokuotų branduolinių ginklų ribos, pvz., naujoji START sutartis, galėtų sumažinti stabilumą, sumažinant patekimo į rinką kliūtis kitoms valstybėms, siekiančioms didelės branduolinės energijos statuso. Pavyzdžiui, jei Kinija pasirašytų naująją START sutartį, kurioje būtų numatyta 1 550 dislokuotų ginklų riba, Indijai ar Pakistanui gali atrodyti, kad didelės branduolinės energijos statuso pasiekimo slenkstis yra pasiekiamas.
Antros pakopos branduolinėms valstybėms taip pat nereikėtų prilygti Kinijos, Rusijos ir JAV ginklui. Net jei šios mažesnės valstybės padidintų savo arsenalus iki maždaug 500 ginklų, jos rizikuotų įvesti į sistemą žymiai didesnį nestabilumą. Pavyzdžiui, JAV gali tekti susidurti su iššūkiu sukurti veiksmingą branduolinę atgrasomąją priemonę ne tik Kinijos ir Rusijos arsenalams, bet ir Pakistano, Šiaurės Korėjos ar abiejų šalių arsenalams. Jei šios šalys bus sulygintos su Kinija, Pekinas netgi gali pastebėti, kad jo interesai tenkinami padedant joms plėsti savo arsenalus, kaip būdą apeiti naujas START ribas.
Priešingu atveju vienas iš galimų būdų neleisti Kinijos branduolinėms ambicijoms sukurti n-tojo kūno problemos būtų tai, kad Kinija, Rusija ir JAV didintų ginklų kiekį. Jei kiekviena iš jų išlaikytų Šaltojo karo laikais artimesnį SSRS ar JAV branduolinių pajėgų lygį, galbūt pradėdamos su 6000 dislokuotų ginklų START sutarties lygmenyje, šios trys valstybės sukurtų kur kas didesnę kliūtį kitoms prie jų prisijungti siekiančioms šalims.
Taip pat gali atsirasti nauja dvipolio ryšio sistema. Šiuo metu Rusija, atrodo, vargu ar leis pamiršti ją kaip branduolinę jėgą, kaip parodė jos branduoliniai pajėgumai Ukrainos krizės metu. Tačiau jei Rusija ir toliau eis ekonominio nuosmukio keliu, palyginti su Kinija ir JAV, tai galėtų leisti pastariesiems dviem pereiti prie gerokai aukštesnio nei dabar Rusijos turimo lygio, taip paliekant ją negalint arba nenorint neatsilikti. Tokiu rezultatu Kinija ir JAV turėtų pereiti prie naujos dvipolio pusiausvyros, pirmiausia pereinant per palyginti nestabilią trijų didžiųjų branduolinių valstybių erą.
