Dabar taip pat įprasta sakyti, kad, išsiuntęs kovai tinkamo amžiaus vyrus į karą Ukrainoje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kartą ir visiems laikams sugriovė Rusijos politinį stabilumą. Vaizdai, kuriuose užfiksuotos tūkstantinės iš šalies bėgančių žmonių, siekiančių išvengti šaukimo, minios, tapo įrodymu, kad V. Putino planas nepasiteisino, o jo režimas susidūrė su realiu pavojumi.
Vis dėlto, Kremliui labiausiai rūpi tai, kad ši mobilizacija leido Rusijai sumažinti karių trūkumą fronte. Mobilizuotų pajėgų dislokavimas Luhanske neleido Ukrainai padaryti didelės pažangos šiame regione nuo tada, kai spalio pradžioje žlugo Lymanas. Chersone pastiprinimas padėjo Rusijos pajėgoms tvarkingai pasitraukti, taip išvengiant tokio pralaimėjimo, kokį jie patyrė Charkive. Daugybė naujai mobilizuotų karių ir kalinių Rusijos kariuomenei netgi padėjo pajudėti į priekį Donecko srities Bachmuto apylinkėse.
Nei geresnė ukrainiečių moralinė būsena bei pranašesnės technologijos, nei įrangos trūkumas rusų gretose, nei mobilizuotų rusų motyvacijos stoka, apmokymų trūkumas nesutrukdė Rusijai pasiekti savo laikinų karinių tikslų už santykinai kuklią politinę kainą. Jei tai pavyko pasiekti su vos keliomis dešimtimis tūkstančių mobilizuotų karių, ką būtų galima pasiekti su milijonu šauktinių?
Per pirmąjį mobilizacijos etapą Rusijos vyriausybė susidūrė su dviem dideliais iššūkiais: bazinės įrangos naujiems šauktiniams trūkumu ir visuomenės pasipiktinimu dėl priverstinės tarnybos. Naujų karių efektyvumą mažino įrangos bei atsargų stygius – jiems trūko ginklų, uniformų, net maisto. Nukentėjo ir V. Putino populiarumas, nes paprastus rusus sukrėtė savavališkas mobilizacijos pobūdis.
Nuo tada abi šios problemos buvo bent jau dalinai išspręstos. Pasimokęs iš buvusio Rusijos gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo patirčių su sėkmingomis karinėmis reformomis, Kremlius didžiosios dalies kariuomenės pirkimų vykdymą perdavė efektyvesnei civilinei Rusijos biurokratijai. Materialinių Rusijos kariuomenės poreikių patenkinimo užtikrinimas buvo pavestas dviem užkietėjusiems technokratams: Rusijos ministrui pirmininkui Michailui Mišustinui ir Maskvos merui Sergejui Sobjaninui.
Tai nereiškia, kad didėjantys ginkluotųjų pajėgų aprūpinimo sunkumai bus išspręsti. Bet tiekimo valdymo atėmimas iš kariuomenės rankų garantuoja tam tikrus patobulinimus. Negana to, tikimasi, kad paprasti rusai padės savo draugams ir giminaičiams, kurie, jų nelaimei, buvo pašaukti. Tiesą sakant, jie neturi kito pasirinkimo, tik padengti valstybės aprūpinimo trūkumus iš savo kišenės vien tam, kad apsaugotų mobilizuotus artimuosius nuo šalčio ir bado.
O kaip dėl eilinių rusų pykčio? Ar tai nepakenks režimo populiarumui šalies viduje? Deja, tokioje susiskaldžiusioje visuomenėje kaip Rusija taip viskas veikia kitaip. Tai parodė greitai atsistatęs V. Putino reitingas ir kiti visuomenės nuotaikos rodikliai, vos Kremliui paskelbus, kad pirmasis mobilizacijos etapas yra baigtas. Dauguma rusų tiesiog atsiduso su palengvėjimu, kad jie nebuvo išsiųsti pūti Donbaso apkasuose. Jie pasinaudojo galimybe grįžti į normalaus gyvenimo iliuziją, užmerkdami akis karo siaubams ir sumenkindami riziką, kad jie gali būti pašaukti kitame mobilizacijos etape – kad ir kada jis įvyks.
Rusijos švietimo sistemoje ir populiariojoje kultūroje vyrauja kultas, aukštinantis karinę šlovę ir nesavanaudišką atsidavimą tėvynės gynybai. Prieš karą vykdytose apklausose buvo stebimas militaristinių nuotaikų pakilimas: daugiau nei 80 proc. gyventojų teigė, kad karinė tarnyba yra privaloma pareiga, o du trečdaliai apklaustų vyrų pareiškė esantys pasirengę dėl šalies paaukoti savo gyvybę. Todėl natūralu, kodėl tokios didelės dalies rusų nestebina tai, jog jų tautiečiai turi žūti fronte, kai šalis stoja į karą. Rudenį žmones šokiravo ne pati mobilizacija, o chaotiškas jos vykdymo būdas. Paprasti rusai nesuprato, kodėl šaukimus gavo vyrai be karinės patirties, mažus vaikus auginančios medikės ir vyresni nei 60-ies metų vyrai.
Reaguodamos į kilusį visuomenės pasipiktinimą, valdžios institucijos stengiasi, kad būsimi mobilizacijos etapai vyktų sklandžiau. Kiekvienas, kuris yra privilegijuotas, iniciatyvus arba pasiryžęs bet kokia kaina išvengti armijos, turi realių galimybių tai padaryti. Jie gali pabėgti į užsienį, stoti į antrosios pakopos studijas arba susirasti darbą įmonėje, kuri siūlo techninį atleidimą nuo tarnybos. Kartais mobilizacija buvo naudojama kaip priemonė represuoti prieš vyriausybę nusistačiusius aktyvistus – protestuotojai buvo sulaikomi, o arešto metu jiems buvo įteikti prašymai tarnauti kariuomenėje, kuriuos jie buvo verčiami pasirašyti. Tačiau taip buvo mobilizuota tik nedidelė dalis naujų karių.
Pats V. Putinas atvirai pareiškė, kam turėtų būti teikiamas prioritetas būsimuose mobilizacijos etapuose. Tai išdavė jo pasisakymas, kad geriau žūti kovojant už tėvynę, nei mirtinai nusigerti degtine. Tai aiški užuomina, kad karinė valdžia taikosi į neturtingesnius ir sunkiai gyvenančius rusus – tokius žmones, kurie nėra linkę priešintis ir kurių nauda valstybei yra ribota.
Kad tai pasiektų, Rusijos valdžia imasi karinių bylų skaitmeninimo ir integravimo į duomenų bazes – nuo sveikatos apsaugos iki pasienio apsaugos institucijų. Tai privalo būti įvykdyta iki 2024 m. balandžio. Tai rodo, kad Kremlius suskaitmenintą mobilizaciją laiko ilgalaike strategija, kuri išliks aktuali dar daugelį metų.
Skaitmeninimas leis institucijoms greitai nustatyti geriausiai mobilizacijos kriterijus atitinkančius asmenis, juos lengvai rasti ir pašaukti į karinę tarnybą. Šie nelaimingi atrinktieji neturės kitos išeities tik paklusti, nes jie, greičiausiai, nebegalės kirsti valstybės sienos ar gauti prieigos prie viešųjų paslaugų.
Žinoma, mažai tikėtina, kad Rusija tobulą skaitmeninės mobilizacijos sistemą sugebės sukurti per naktį. Vėlavimai ir gedimai yra neišvengiami. Tačiau Rusijos vyriausybė turi didelę skaitmeninės savo piliečių kontrolės patirtį. Jau daugelį metų ji taiko stebėjimo technologijas, siekdama sugauti prieš režimą nusiteikusius protestuotojus, mokesčių vengiančius asmenis ir COVID-19 apribojimų pažeidėjus.
Dėl to būsimi šaukimai bus daug paprasteni ir tikslesni nei pirmasis dalinės mobilizacijos įsakymas. Užuot sėjusios paniką platesnėje visuomenėje, valstybės institucijos leis didžiajai daugumai rusų išlaikyti savo įprastą gyvenimo ritmą ir sudarys galimybes nekreipti dėmesio į didėjančias karo išlaidas. Tuo tarpu ir taip sunkiai gyvenanti būsimų šauktinių mažuma valstybės aparato akivaizdoje jausis izoliuota ir bejėgė. Jie bus išsiųsti – kiek geriau aprūpinti efektyvių technokratų dėka, bet, vis dėlto, kaip patrankų mėsa – būsimiems puolimams Ukrainoje, kurios užgrobimas tapo svarbiausiu Kremliaus tikslu.
