1. Sustingusi ir nesugebanti reformuotis politinė sistema.
2. Finansinės problemos dėl užsitęsusių karų (pavyzdžiui, Afganistane) ir išpūstas karinis biudžetas, kuris sekina šalies ekonomiką.
3. Krintantis piliečių gyvenimo lygis.
4. Politinė klasė, kuri yra nejautri didėjančiai socialinei nelygybei ir galvoja tik apie save.
5. Užsienio politika, vedanti prie saviizoliacijos, ir nesutarimai su tradiciniais sąjungininkais.
Viename iš interviu, komentuodamas knygos tezes, Z. Brzezinskis konstatavo: „Iš esmės tai reiškia, kad mes daugiau negalime diktuoti savo valios. Mes daugiau negalime būti grėsmingu globaliu žaidėju, kuris reguliuoja tarptautinius reikalus pasaulyje.“
Ką daryti? „Tik dinamiška ir strategiškai protinga Amerika kartu su besivienijančia Europa gali sukurti didesnius ir reikšmingesnius Vakarus, galinčius veikti kaip lygiavertis partneris santykiuose su kylančiais ir ryžtingais Rytais. Kitaip geopolitiškai susiskaldę ir izoliavęsi Vakarai gali patirti istorinį nuosmukį kaip impotentiška devynioliktojo amžiaus Kinija, o Rytai gali atsidurti dvidešimto amžiaus Europos situacijoje, kai priešiškos galios naikino viena kitą. Trumpai sakant, globalios galios krizė yra kumuliacinė pasaulio centro kaita nuo Vakarų prie Rytų (...)“, – rašo geopolitikas.
Šiame kontekste labai įdomi yra jo pozicija Rusijos atžvilgiu. Z. Brzezinskis džiūgavo, kai prisidėjo prie SSRS įviliojimo į Afganistano spąstus, kai Centrinė Europa paliko komunistinį bloką ir kai žlugo „blogio imperija“. „Didžiojoje šachmatų lentoje“, kalbėdamas jau apie Rusiją, jis nevertino jos kaip rimto geopolitinio subjekto ir skeptiškai žiūrėjo į jos ateitį. Didelė dalis nacionalistiškai nusiteikusių rusų ekspertų ligi šiol prisimena, kad minėtoje knygoje jis faktiškai pasiūlė padalinti Rusiją į kelias dalis ir manė, kad tai beveik neišvengiama.
O štai „Strateginėje vizijoje“ Z. Brzezinskį sunku atpažinti. „Rusija turi aukštą geopolitinį statusą dėl didelių naftos ir dujų atsargų bei antro branduolinio potencialo po Jungtinių Valstijų“, – teigia geopolitikas ir užduoda klausimą: „žiūrint už 2025 m. ribos, kaip Amerika kartu su tradiciniais sąjungininkais Europoje galėtų sudominti (angl. engage) Turkiją ir Rusiją, kad sukurtų platesnius ir galingesnius Vakarus? (...) Rusijos atvejis yra problemiškesnis trumpalaikėje perspektyvoje, bet ilguoju laikotarpiu pozityvaus ir plataus strateginio bendradarbiavimo siekis istoriškai pasiteisins“, – mano prieš tai apie Amerikos dominavimą pasaulyje svajojęs geostrategas.
Šiuo atveju svarbūs yra du momentai. Pirma, Z. Brzezinskis (kaip sunku jam bebūtų tai padaryti) pripažino, kad Rusija yra geopolitiškai svarbi. Daug kas jau seniai tuo neabejoja, tačiau yra ekspertų, kurie vis dar vertina Rusiją kaip beviltišką valstybę, kuri tuoj žlugs. Amerikietiškos geopolitikos patriarcho žodžiai yra geriausias atsakas į jų pasenusią ir didžiąja dalimi nepagrįstą nuomonę.
Antra, žinomas Rusijos geopolitikas A. Duginas savo garsiame veikale „Geopolitikos pagrindai“ rašo: „Pirma labiausiai pacifistinė ir sutaikanti mondializmo versija yra žinoma kaip konvergencijos teorija. Šią teoriją sukūrė kairieji C. F. R. [Council of Foreign Relations – V. Volovoj pastaba] analitikai su Zbigniewu Brzezinskiu priešakyje (http://arctogaia.com/public/osnovygeo/geopol2.htm#3). Ji numato galimybę įveikti ideologinį ir geopolitinį šaltojo karo dualizmą per naujo kultūrinio ideologinio civilizacijos tipo, kuris taptų tarpiniu tarp socializmo ir kapitalizmo, tarp gryno atlantizmo ir gryno kontinentalizmo, sukūrimą.“ Kitaip tariant, šiandieninė Z. Brzezinskio idėja nėra nauja, tik dabar vietoj SSRS kalbama apie Rusiją.
Klausimas: kaip realiai ekspertas įsivaizduoja Maskvos ir Vakarų (Vašingtono ir Briuselio) partnerystę? Pirmas variantas – JAV reikia Rusijos kaip lygiateisės partnerės, kad Amerika nebūtų izoliuota ir išstumta iš pasaulio politikos. Praktine tokio aljanso išraiška galėtų tapti bendrai sukurta ir valdoma PRGS sistema. Antras variantas – glaudesniu bendradarbiavimu Z. Brzezinskis nori „surišti Rusijos rankas“ ir išnaudoti ją Amerikos atsigavimui ir jos įtakos Eurazijoje plėtrai.
Patikėti, kad jis tiek „pamilo“ Maskvą, jog yra pasiruošęs lygiateisės strateginės partnerystės aljansui su ja, sunku. O jeigu taip, tai kam Rusijai suartėti su amerikietiškais Vakarais, kam trukdyti JAV pakartoti Sovietų Sąjungos likimą? V. Putinas, atrodo, viską supranta ir bando maksimaliai išnaudoti reikalingo partnerio padėtį. O Amerika blaškosi, bando naudoti meduolio (pavyzdžiui, Rusijos priėmimas į PPO) ir botago (pavyzdžiui, PRGS elementų dislokavimas Europoje ir siekis pakeisti prorusišką valdžią Sirijoje) strategiją, kad įkalbėtų/priverstų Maskvą „vienytis“. Tačiau Rusija dovanas džiaugsmingai priima, o spaudimui nepasiduoda (rimtai užsispyrė toje pačioje Sirijoje), ir, atrodo – gali sau tai leisti. O istorinis Amerikos laikrodis negailestingai tiksi kaip ir kasdien didėjantys jos užsienio skolos rodikliai.
Koks yra istorijos moralas? Sakyti, kad Jungtinės Valstijos (tuo labiau Vakarai) yra prie kracho ribos, turbūt yra per anksti. Tačiau tai, kad Amerika yra sunkioje situacijoje ir kad jos įtaka pasaulyje, kuris, sparčiai stiprėjant Rytų galioms, virsta daugiapoliu, mažėja – akivaizdu. Visiems tarptautinės politikos veikėjams šią realiją reikia priimti kaip pagrindą galimoms geostrategijos korekcijoms.
Lietuvai, kuri yra Rusijos pasienio valstybė, tokios naujienos nėra džiuginančios, bet realijos yra negailestingos ir ruoštis visada reikia blogiausiam scenarijui.
