Balandžio pradžioje Bukarešte vykęs NATO viršūnių susitikimas baigėsi nauju Aljanso plėtros etapu. Albanijos pastangos įstoti į NATO daug kuo prisidėjo prie jos pakvietimo į Aljansą. Tačiau NATO sprendimo procese ne mažesnis vaidmuo turėjo atitekti strateginei šalies pozicijai: priimta į Aljansą, Albanija tampa papildomu stabilumo Balkanuose garantu.
Be to, kvietimas į NATO šalių gretas sutampa su Kosovo nepriklausomybės paskelbimu. Naujo karo Balkanų regione baimė bei Albanijos užmarštin nuėjusios pretenzijos atkurti „Didžiąją Albaniją“ (politinio šalies brandumo išraiška ar tiesiog nauja strategija?) taip pat yra svarbūs veiksniai, prisidėję prie šalies pakvietimo į NATO.
Didelio dėmesio sulaukusi NATO pozicija dėl galimos Gruzijos ir Ukrainos narystės Aljanse ir Graikijos veto dėl Makedonijos kiek užgožė Albanijos ir Kroatijos kandidatūras. Be to, tam tikrą santūrumą komentuojant Aljanso sprendimą dėl šių šalių narystės paaiškina nevienareikšmis naujųjų NATO narių vertinimas tarptautinėje arenoje. Tai galima pajusti ir oficialiuose NATO diplomatų pareiškimuose, kuriuose primenama, kad iki efektyvios narystės pradžios Aljanso valstybės iš būsimųjų narių, o ypač iš Albanijos, tikisi regimos pažangos įgyvendinant reformas gynybos srityje ir užtikrinant demokratijos vertybėmis grįstą šalies institucijų veiklą*.
Tiek NATO diplomatai, tiek Europos Sąjungos šalių vyriausybės neslepia nuogąstavimų dėl vidinio Albanijos stabilumo, kuriam graso organizuotas nusikalstamumas, tapęs ne tik šalies įvaizdžiui kenkiančiu veiksniu, bet ir stambaus masto šešėlinės ekonomikos simboliu: 2006 m. su nusikalstamomis grupuotėmis siejama ekonominė veikla siekė daugiau kaip 2 milijardus eurų. Iš žiniasklaidos apie albanų mafijos galią ir valdymo metodus yra girdėjęs vos ne kiekvienas europietis, o pačioje Albanijoje, užsiminus apie organizuotą nusikalstamumą, visų žvilgsniai krypsta į šalies valdančiąsias institucijas ir partijas. Valdžios ir nusikalstamo pasaulio ryšių simbiozės neneigia ir pats Albanijos ministras pirmininkas Sali Berisha. „Euronews“ naujienų kanalui duotame interviu jis pripažino, kad Europos Sąjungos nuogąstavimai dėl korupcijos suvešėjimo šalyje yra pagrįsti. Be to, kaltinimai korupcija atvirai taikomi ir pačiam ministrui pirmininkui – balandžio 4 d. pagrindinis opozicijos surengtos demonstracijos šalies sostinėje Tiranoje šūkis buvo „NATO – taip, Berishai – ne“. S. Berishos oponentai ir nepatenkinta šalies visuomenė kaltina dabartinę vyriausybę dėl katastrofiškų eilinių albanų darbo sąlygų, nelegalios šalyje įsišaknijusios ginklų prekybos ir korupcijos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
Pastaruoju metu stiprėjantį albanų nepasitenkinimą kelia ne tik prastą reputaciją įgijusi valdančioji klasė, bet ir ekonominė šalies padėtis. 2005 m. vienam gyventojui teko 2198 eurai bendrojo vidaus produkto (beje, manoma, kad apie 13 proc. BVP sudaro emigravusių albanų tėvynėje likusioms šeimoms parsiunčiamos pinigų sumos*). 2006 m. „Eurostat“ duomenimis, perskaičiavus BVP pagal perkamąją galią vienam gyventojui, Albanija atsiduria paskutinėje Europos šalių sąrašo vietoje. Palyginimui: pirmaujančiame Liuksemburge vienam gyventojui tenka aukščiausias BVP koeficientas – 280, Lietuvoje – 56, o Albanijoje – tik 21.
Su prastais ekonominiais rodikliais ir vešinčia korupcija glaudžiai susijusi aštri emigracijos problema. Masinė emigracija prasidėjo subyrėjus komunizmui: nuo 1990 m. liepos iki 1991 m. rugpjūčio iš Albanijos išvažiavo apie 300 tūkst. žmonių. Nors vėlesniu laikotarpiu dėl reliatyvaus ekonominio ir politinio stabilumo emigracija sumažėjo, tai tetruko iki kito katastrofiško Albanijos ekonominio gyvenimo įvykio – „finansinių piramidžių“ krizės 1996 m. pabaigoje, kai du trečdaliai Albanijos gyventojų susigundė greito pelno pažadais ir patikėjo savo santaupas įspūdingas palūkanas pažadėjusioms bendrovėms. Nenuostabu, kad 1997 m. kovą šioms pradėjus byrėti šalyje tiesiogine to žodžio prasme prasidėjo chaosas. Per neramumus, kurie vos neperaugo į pilietinį karą, žuvo apie 2 tūkstančius žmonių, buvo išplėštos ginklų saugyklos, atsistatydino vyriausybė. Tuo metu kilusi ekonominė krizė paskatino kelių dešimčių tūkstančių emigrantų bangą. Galutiniais demografų duomenimis, nuo komunistinio režimo pabaigos iš Albanijos išvyko kas ketvirtas gyventojas.
Žinoma, Albanija nėra vienintelė Balkanų regiono valstybė, susidurianti su ekonominiais sunkumais ir emigracija. Tačiau, net jei šalies ekonominiai rodikliai, socialinės problemos ir korupcija kelia rūpestį, negalima paneigti šalies pastangų siekiant narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Tai pripažįsta ir pabrėžia tiek aukšti NATO pareigūnai, tiek JAV vyriausybės atstovai, komentuojantys Albanijos pakvietimo tapti Aljanso nare priežastis. Valstybės sekretorės pavaduotojas politikos reikalams Danielis Friedas pareiškė, kad Albanija savo pastangomis niekuo nenusileidžia kitoms narystės Aljanse siekiančioms šalims – Kroatijai ir Makedonijai. Be to, Albanija siunčiamų NATO veiksmams Afganistane paremti karių vienam gyventojui skaičiumi pralenkia ne tik daugumą 2004 m. į Aljansą priimtų šalių, bet ir kai kurias NATO senbuves, pavyzdžiui, Graikiją. Albanijos kariai taip pat siunčiami į Stabilizacijos pajėgas (SFOR) Bosnijoje ir Hercegovinoje bei į Iraką. Šalies pasiryžimą įstoti į NATO pademonstravo ir 2001 m. pradėta karinių pajėgų reforma, prie kurios prisideda NATO atsiųsti JAV kariniai patarėjai. Ja siekiama iki 2010 m. perorganizuoti Albanijos kariuomenę į tris padalinius, kuriuose iš viso tarnautų 21,5 tūkst. karių. Kita reformos pusė, nusipelniusi karinių stebėtojų palankumo, – karinės technikos atnaujinimas pagal NATO standartus.
Karinių pajėgų reforma iki 2010 m. iš šalies biudžeto pareikalaus 50 milijonų eurų papildomų investicijų. Šiuo metu Albanija gynybos biudžetui skiria 2 proc. BVP, o tai nėra daug lyginant su kitomis Aljanso narėmis, tačiau net ir nedidelis investicijų į karines pajėgas padidinimas rizikuotų paaštrinti socialinę įtampą, palaikomą skurdo ir korupcijos. Naujosios NATO narės vyriausybei teks laviruoti tarp jai metamų kaltinimų korupcija ir eilinių albanų simpatijų Aljansui. Sunkus uždavinys, tačiau sunkiausia jau pasiekta: narystė NATO Albanijai reiškia ne tik saugumo garantijas, bet ir atsivėrusias ekonominės gerovės bei politinio visavertiškumo perspektyvas.
* http://www.co-developpement.org/?p=335
Aurimas Dunauskas
