Šios savaitės smūgio per rinkas banga, kurią iššaukė didžiausias nuo 2007-ųjų Šanchajaus biržos smukimas, nuplovė beveik visas kategorijas kartu su savimi – Europos rinkas, JAV biržas, besivystančių rinkų obligacijas, pasaulinę prekybą ir kita, JAV jau rugpjūčio 24-ąją patyrė tam tikrų nuostolių, tačiau investuotojai mano, kad Kinijos rinkų nuvertėjimo banga gali sukelti rimtesnių rūpesčių pasaulio rinkoje. Daugelis mano, kad pasaulis pasitinka 1997-ųjų Azijos finansų krizės laikotarpį ar netgi, neduok Dieve (angl. God forbid), pasaulinę 2008-ųjų krizę.
Publikacijos autorė Rana Foroohar mano, kad nė vienas iš šių variantų nėra tikėtinas, tačiau pateikia keturis faktus, kurie paaiškina šių metų vertybinių popierių biržų krizę:
1. 2008-ųjų pasaulinio įsiskolinimo krizė niekur nedingo – ji tiesiog persikėlė į Kiniją. Daugybė analitikų mėgsta pasakoti apie tai, kaip Vakarų vartotojai ir bendrovės nuo pat krizės pradžios mažino įsiskolinimus. Tai yra teisybė, tačiau skola, kaip ir energija, niekur nedingsta – ji tiesiog įgauna naują formą. Kai JAV vartotojai nustojo pirkti prekes prasidėjus rizikingų paskolų krizei, Kinija pabandė pasigriebti pyrago gabalą sau pasinaudojant masyvia valdžios skatinamąja programa. Tai reiškė didelį įsiskolinimo šuolį: vos prieš porą metų, Kinijoje užteko vieno skolinto dolerio, kad sukurtų vieną augimo dolerį. Dabar tam reikia keturiskart daugiau. Kinijos skolos ir BVP santykis yra 300 proc. (dažnai dėl JAV įsiskolinimo pergyvenantys žmonės nutyli, kad šios šalies santykis sudaro maždaug trečdalį Kinijos įsiskolinimo).
Prieš kelis metus burbulas pradėjo pūstis. Kinijos valdžia bandė jį sustabdyti remiant vieną rinką po kitos. Tačiau dabar, išleidus 400 mlrd. pervertintų biržos vertybinių popierių supirkimui per kelias savaites, jie suvokė, kad turi pasiduoti gravitacijai ir leisti rinkos kristi. Šis kritimas rodo, kad vyriausybė negali Kinijos ekonomikos valdyti amžinai. Tačiau investuotojai nesitiki, kad Kinija galės tvarkingai pereiti nuo valstybės kontroliuojamos ekonomikos iki rinkos ekonomikos. Toks pokytis Azijoje pavyko tik trims šalims – Japonijai, Pietų Korėjai ir Singapūrui.
2. Kinijos stagnacija yra daug rimtesnė negu kada nors iki šiol. Azijos finansinės krizės 1990-aisiais metu JAV ekonomikos kilimas stabilizavo padėtį. Tačiau nuo to laiko Kinijos ekonomika gerokai išsiplėtė, per pastarąjį dešimtmetį šaliai teko beveik trečdalis pasaulio ekonominio augimo, o tai yra daugiau negu JAV (kuri surinko 17 proc.). „Tai rodo akivaizdžius pokyčius, lyginant su praeitimi, – pasakoja „Morgan Stanley's“ ekonomistas Ruchiras Sharma. – Istoriškai, JAV buvo didžiausias ekonomikos augimo veiksnys, tuo pačiu ir JAV ekonomika buvo katalizatorius, galėjęs nusitempti pasaulį į recesiją.“ Dabar, tai jau gali būti Kinija. Nors valdžios pateikiami duomenys rodo, kad Kinija vis dar auga 7 proc., R. Sharma teigia, kad realus skaičius gali būti 5 proc. – kurių gali ir neužtekti siekiant sustabdyti pasaulinę recesiją.
3. JAV tai nėra katastrofa, tačiau ir nėra gerai. JAV bendrovės nėra taip stipriai išsiplėtusios Kinijoje, kaip atstovai iš daugelio iš besivystančių šalių. Tačiau JAV bendrovės beveik trečdalį savo pajamų gauna iš užsienio, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei 1990-ais. Jeigu valstybei pavyks ir toliau laikytis dabartinių gaivinimo programų, Šanchajaus rinkos kritimas nesmogs JAV rinkoms kaip 2008-ais, taip pat neįstums valstijų atgal į recesiją. Tačiau tai reikš, kad JAV sustos ten, kur dabar yra, plūduriuojant kažkur tarp 2 ir 3 proc. augimo, su įšaldytais atlyginimais ir nepakankamai garo naujam gaivinimo programų postūmiui, kuris leistų išspausti kažką daugiau.
4. Pasaulis vis dar laukia tikrojo 2008-ųjų krizės sprendimo. Kinija nėra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje susikaupė pokrizinių vartotojų ir bendrovių skolos. Viso pasaulio valdžios šiuo metu turi daugiau įsiskolinimų negu kada nors prieš tai tik dėka jų pačių pastangų pirkti daiktus jau po 2008-ųjų. Tai reiškia, jie (valdžia) nebeturi jokių rimtų argumentų kaip nuraminti pasaulinę ekonomiką fiskalinėmis priemonėmis, arba, JAV atveju, dar didesniu Centrinio banko pumpuojamų pinigų srautu. Dabartinė išeitis yra nebe lengvai gaunami pinigai, o realaus gerbūvio kūrimas senoviniu būdu – didelių infrastruktūros projektų, naujų verslų kūrimo, kurie kuria daugiausiai darbo vietų, kūrimas. Sudėtinga, ir ne tai, kas nutinka labai greitai.
