NATO narės neturėtų vienos kitų viešai kritikuoti dėl misijos Afganistane, o Rusijai geriau būtų susilaikyti nuo Šaltojo karo retorikos.
Tai NATO generalinis sekretorius Japas de Hopas Scheferis pareiškė Lietuvos televizijai prieš išvykdamas į Vilnių dalyvauti neformaliame NATO šalių gynybos ministrų susitikime.
Afganistanas – svarbiausia NATO misija, tačiau tiek Europos, tiek Amerikos žiniasklaida pilna ministrų pareiškimų apie nesutarimus dėl pajėgų siuntimo, o viešoji nuomonė taip pat vis labiau kritiška. Ar čia tik spauda vaikosi sensacijų, ar iš tiesų esama tokių nesutarimų?
Tikrai nesu tas, kuris kaltintų spaudą. Net jeigu ten ir pasirodo klaidingų teiginių, turime stengtis juos ištaisyti. Vilnius nebus ta vieta, kur mes susėsime prie bendro stalo ir generuosime pajėgumus, tai yra, derėsimės, kas kiek duoda lėktuvų, kariuomenės ir panašiai.
Pajėgumų generavimas nėra ir neturi būti viešas procesas, todėl aš dar sykį noriu pakartoti, jog yra nepriimtina ir nenaudinga, jei Aljanso nariai viešai pradeda vienas kitą kritikuoti.
Dėl kritiškos visuomenės: aš augau Šaltojo karo laikais, kai NATO buvo reikalinga tam, kad laikytų Sovietų Sąjungą atokiau nuo Vakarų Europos. Tuomet buvo nesunku laisvos Europos visuomenei paaiškinti, ką reiškia ginti demokratines vertybes.
Lietuva tais laikais nebuvo laisvos Europos dalis, o dabar – yra. Aš pats buvau Goro provincijos atkūrimo grupėje Afganistane, mačiau, kaip puikiai ten tvarkosi Lietuvos kariai.
Mes visi dabar turime ginti tas pačias vertybes kur nors Hindukuše. Tai jau sunkiau paaiškinti visuomenei, bet būtina, nes mes negalime pralaimėti ir nepralaimėsime Afganistane. Tai yra misija iš būtinybės.
Rusijos ambasadorius prie NATO atvirai teigia, jog JAV gyvena Šaltojo karo laikais, ketindamos dislokuoti Lenkijoje priešraketinę gynybą ir taip priartindamos svetimas jėgas prie Rusijos sienų. Ko tikitės santykių su Rusija srityje?
Galiu tik nuraminti mūsų draugus Rusijoje, kurie taip galvoja – ne, mes negrįžtame į jokį Šaltąjį karą, tokio karo nebėra, jis baigėsi. Rusai yra mūsų partneriai. Taip pat galiu pasakyti, jog tokia retorika, kurią girdime tikrai nepadeda kurti darbingos atmosferos.
Taip, mūsų nuomonės skiriasi: ir dėl Įprastinės ginkluotės Europoje adaptuotos sutarties, ir dėl Kosovo ateities, ir dėl priešraketinės gynybos. Tačiau nesutarimai nereiškia, jog nebegalime bendrauti. Atvirkščiai – turime daug praktinio teigiamo bendradarbiavimo sričių, ir tai reikia tęsti. Nėra čia jokios dramos.
Ar tikitės, jog Rusijos prezidentas tikrai atvyks į Bukareštą? Jis kviestas, bet jo aplinka sako, jog mes ne kvailiai važiuoti, jei NATO ten pasiūlys narystę Ukrainai ir Gruzijai?
Aš pakviečiau Aljanso vardu prezidentą Vladimirą Putiną į Bukarešto susitikimą, ir kol kas negavau jokių signalų – nei teigiamų, nei neigiamų. Viliuosi, kad jis atvyks, nes yra daug temų, kurias reikia bendrai aptarti.
O kai dėl NATO darbotvarkės, kur bus kalbama, ar apie galimą Vakarų Balkanų šalių pakvietimą, ar dėl santykių raidos su Ukraina ir Gruzija, nors dėl to dar nėra tiksliai žinoma, kas bus – sprendimo teisę turi tik dvidešimt šešios Aljanso narės.
Jokia kita šalis neturi jokios teisės daryti įtakos ar bandyti kaip nors vetuoti šiuos procesus.
Linas Balsys
