Pasibaigus dvi dienas trūkusiam neformaliam NATO gynybos ministrų susitikimui Vilniuje, pats metas trumpai pažvelgti, kokios temos dominavo susitikime.
Oro policijos misija
Šis klausimas Lietuvai buvo bene svarbiausias. Pagal dabartinius įsipareigojimus NATO sąjungininkės Baltijos šalių oro erdvę saugos iki 2011 metų. Tačiau Lietuvos vyriausybė jau dabar žvelgia į priekį ir viliasi, kad oro policijos misija bus pratęsta bent iki 2018 metų. Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko teigimu, oro policijos misija yra itin svarbi, nes leidžia Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms – Latvijai bei Estijai – sutaupyti nemažai lėšų, kurios savo ruožtu gali būti investuojamos į kariuomenės modernizaciją.
Nors susitikimo metu jokių konkrečių susitarimų dėl oro policijos misijos priimta nebuvo, tačiau krašto apsaugos ministras atrodė nusiteikęs optimistiškai ir teigė, kad NATO sąjungininkės teigiamai žiūri į Lietuvos pageidavimus. Tad galime viltis, jog NATO naikintuvai Zokniuose užsibus ir mūsų oro erdvę saugos ilgiau nei iki 2011 metų.
Kibernetinė gynyba
5 Šiaurės Atlanto Sutarties straipsnis skelbia, kad vienos ar daugiau aljanso narių užpuolimas yra laikomas visų jų užpuolimu, todėl susitariančios šalys individualiai ar kolektyviai turi suteikti pagalbą nuo agresijos nukentėjusiai sąjungininkei.
Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolių galėjome įsitikinti, kad net atakai prieš civilinius pastatus gali būti taikomi 5 straipsnio reikalavimai. Šiandien galime klausti jau ir kitaip: ar įmanoma, kad šis straipsnis bus pritaikytas ir kibernetinėms atakoms? Su kibernetinėmis atakomis iš Kremliui priklausančių kompiuterių pirmoji per Bronzinio karo paminklo skandalą susidūrė Estiją. Su kibernetiniais išpuoliais vis dažniau tenka kovoti ir JAV bei Didžiajai Britanijai. Tiesa, pagrindinė kibernetinių atakų prieš šias valstybes iniciatorė yra jau ne Rusija, o Kinija.
Vis dėlto atsakymas į ką tik užduotą klausimą veikiausiai neigiamas. Apie tai pareiškė pats aljanso generalinis sekretorius J. De Hoopas Scheferis teigdamas, kad kibernetinė gynyba, taip pat kaip ir energetinis saugumas yra individualus kiekvienos valstybės reikalas. NATO esą gali padėti tik atsiųsdama konsultantus bei mobilias ekspertų komandas.
NATO patiria transformacija ir teigia siekianti atliepti naujus saugumui kylančius iššūkius. Tačiau panašu, kad bent jau artimiausioje ateityje su tais iššūkiais šalys turės kovoti pavieniui. Priešingai nei laukta, Vilniuje nepasirašytas ir Kibernetinės gynybos centro Estijoje kūrimo projektas. Vis dėlto Lietuvos krašto apsaugos ministras lieka optimistiškas ir teigia, kad centras veikti turėtų pradėti dar šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje.
Karas Afganistane
Karas Afganistane dominavo Vilniuje vykusio neformalaus NATO gynybos ministrų susitikimo darbotvarkėje. Tiesa, J. De Hoopas Scheferis iškart perspėjo žurnalistu, kad jokių konkrečių sprendimų Vilniaus susitikime tikėtis yra neverta: esą ministrai į Lietuvą susirinko ne tam, kad pristatytų konkrečius planus, kiek ir kokių karių Afganistaną siųsti. Tačiau derybos dėl papildomų pajėgų neabejotinai vyko. Tik jos buvo surengto už uždarų durų, t.y. ten, kur nepasiekia jautri žurnalisto ausis. Veikiausiai nenorėta į paviršių kelti visų šiuo metu aljansą dalijančių nesutarimų, o jų dėl Afganistano yra itin daug.
„Economist.com“ netgi klausia, ar Afganistanas gali sužlugdyti sėkmingiausią žmonijos istorijoje karinį aljansą. Sužlugdyti galbūt ir ne, tačiau padalinti jį dvi stovyklas, apie kurias užsiminė ir JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas, neabejotinai taip.
Kaip žinia, pagrindiniai nesutarimai kyla dėl dalies NATO narių nenoro siųsti pajėgas į neramumų draskomą Pietų Afganistaną. Vokietija, Ispanija, Turkija, Italija ar Prancūzija mieliau tūno valstybės šiaurėje ir pagrindinį darbą kovoje su atgimstančiu Talibanu užmeta JAV, Didžiajai Britanijai, Olandijai bei Kanadai ant pečių. R. Gatesas teigė, kad aljansas netrukus gali pasidalinti į dvi stovyklas: tų , kurie nori kovoti bei aukotis dėl bendro tikslo, ir tų, kurie to vengia. Tokiu atveju prasmės netenka vienos iš pamatinių aljanso vertybių – bendras atsakomybės, naštos bei rizikos dalijimasis.
Kalbant apie mūsų šalį, aišku viena – Lietuva karių į Afganistaną tikrai nebesiųs. Apie tai konferencijos metu patikino J. Olekas. Jo nuomone, lietuvių karinės pajėgos Afganistane išnaudojamos optimaliai. Lietuvos specialiųjų pajėgų eskadronas jau pusmetį veikia Afganistane, be to, į Danijos kontroliuojamą Helmando provinciją nusiųsti taktiniai oro pajėgų kontrolieriai. Lietuviai aktyviai dalyvauja ir civiliniuose projektuose, tarp jų ir Goro provincijos atstatymo darbuose.
Šaltojo karo dvelksmas
Kaip lengviausiai išsisukti nuo diskusijos nemaloniais klausimais? Atsakymas paprastas – tiesiog susirgti ir vietoje savęs į susitikimą atsiųsti žemesnio rango pareigūną, kuris tiesiog perskaitytų iš anksto parašytą kalbą bei išsakytų visiems seniai jau žinomus ir ne kartą girdėtus priekaištus bei pageidavimus. O į gilesnes diskusijas bei aptarimus leistis būtų beprasmiška, nes atsiųstas veikėjas savaime suprantama neturi tam jokių įgaliojimų. Būtent toks scenarijus suveikė Vilniuje, kai į neformalų NATO gynybos ministrų susitikimą netikėtai neatvyko Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.
J. De Hoopas Scheferis teigė, kad susirgti gali kiekvienas, tame tarpe ir jūs bei aš. NATO generalinis sekretorius neigė bet kokias kalbas apie atsinaujinusį Šaltąjį karą, tačiau tokia pozicija atrodo yra visiškai svetima Kremliaus „carui“ Vladimirui Putinui, kuris Dūmoje išrėžė kalbą apie atsinaujinusias ginklavimosi varžybas ir Rusijos pasiryžimą atsakyti į jai kylančius iššūkius vystant naują ginkluotę. Šiame kontekste A. Serdiukovo neatvykimas „dėl ligos“ ima kelti vis daugiau abejonių. Juolab, kad Rusijos ambasados darbuotojai tuo metu, kai jau visiems buvo žinoma apie gynybos ministro neatvykimą, griežtai atsisakydavo aiškinti tokio žingsnio priežastį ir tik vėliau buvo prabilta apie ligą.
Negana to, dienraštis „Izvestija“, o žiniasklaida Rusijoje kaip žinia yra kontroliuojama Kremliaus (dienraščio savininkas yra dujų monopolininkas „Gazprom“), būtent NATO susitikimo metu užsipuolė Prancūziją ir iškoneveikė jos sprendimą grįžti NATO karines struktūras. Kremlių įsiutino ir tai, kad naujai ruošiamoje Prancūzijos karinėje doktrinoje Kremlius numatytas kaip vienas iš galimų pavojų Prancūzijos saugumui. Tad pats Nicolas Sarkozy jau yra lyginamas su Napoleonu, kuris ruošiasi peržengti Nemuną vardan to, kad, sekdamas Bonaparto pėdomis, pamėgintų užkariauti Rusiją. Kremliaus propagandistai jau laukia dar vieno Borodino mūšio.
Balandžio mėnesį Rumunijos sostinėje Bukarešte vyks NATO viršūnių susitikimas. Dalyvauti jame oficialiai pakviestas ir V. Putinas. Tačiau vargu ar aukščiausio lygio Rusijos delegacijos sulauksime ir šiame susitikime.
Plėtra į Rytus
Kremliaus klika itin sunerimusi ir irzliai reaguoja aljanso kišimąsi į tai, ką pati Maskva laiko savo strateginių interesų lauku. Kaip žinia, dar dvi posovietinės valstybės – Gruzija bei Ukraina – siekia prisijungti prie aljanso. Apie Gruziją Vilniuje praktiškai nė neužsiminta, tuo tarpu Ukrainos gynybos ministrui Jurijui Jechanurovui jokių konkrečių pažadų išgirsti taipogi nepavyko. Ukraina – vienintelė aljansui nepriklausanti valstybė, kuri dalyvauja visose NATO vykdomose misijose.
J. De Hoopas Scheferis, kalbėdamas apie NATO vykdomą atvirų durų politiką, tik miglotai užsiminė, kad sprendimas dėl aljanso plėtros bus priimtas kolektyviniu NATO narių sutarimu. Tačiau jau dabar aišku, kad kai kurios aljanso šalys nenori erzinti benubundančios Kremliaus meškos. Tad vargu ar galime tikėtis, kad „Narystės veiksmų planą, aljansas Ukrainai pasiūlys pasirašyti jau per Bukarešte balandį vyksiantį viršūnių suvažiavimą.
Tad jokių konkrečių sprendimų Vilniuje vykusiame neformaliame NATO gynybos ministrų susitikime priimta nebuvo. Veikiau buvo glūdinamos bei derinamos pozicijos prieš balandį Bukarešte vyksiantį viršūnių susitikimą. Susitikime taipogi dar kartą išryškėjo ir pamatiniai nesutarimai paties aljanso viduje. Kaip teigė vienas iš politikos apžvalgininkų: „Tiesa yra ta, kad NATO ateitis sprendžiasi Afganistane“. Su tokią įžvalga nesutikti neįmanoma.
Epilogas skeptikams
Ir galiausiai paskutinis žodis tiems skeptikams, kurie neabejotinai verkšlens dėl to, kad susitikimui organizuoti išleista apie 18-20 mln. litų. Pagrindinis jų argumentas teigia, kad tik pamanyk, tokia krūva pinigų išleista, o sprendimų kaip ir nėra. O dar neduokdie bent vieną dieną teks patirti saugumo reikalavimų nepatogumus ir iškęsti kelis papildomus dokumentų patikrinimus bei kiek vėliau pargrįžti namo. Oi, kaip tai žeidžia mūsų „orumą“!
Tokiems skeptikams galima atšauti viena: jei norime, kad Lietuva būtų globalioje erdvėje matoma bei gerbiama šalis, teks aukoti ir daugiau nei 20 mln. litų. Juolab, kad pats susitikimas, į kurį suvažiuoja ir šimtai žurnalistų, tampa puikia reklama pačiai Lietuvai. Juk trigalvių liūtų konstravimas atsieina žymiai brangiau, o ir kvapas, po tokių projektų pasiekiantis net mūsų užsienio partnerius, yra tikrai nekoks.
