Po Šaltojo karo Europos šalys sistemingai mažino savo kariuomenes, o tokios svarbios šalys kaip Prancūzija sustabdė šaukimą į kariuomenę ir atitinkamai sumažino savo ginkluotųjų pajėgų dydį – nuo 1990-ųjų iki šių dienų jis sumažėjo 38 proc.
Tik Austrija, Kipras, Danija, Estija, Suomija, Graikija, Norvegija, Šveicarija ir Turkija niekada nebuvo sustabdžiusios šaukimo į kariuomenę.
„Dabar aktualiau yra turėti pakankamai karių, kad būtų galima išlaikyti liniją, nebūtinai kovoti su rusais, bet pasiųsti stiprią atgrasymo žinią“, – sakė Leuphana universiteto Liuneburge (Vokietija) Aleksandras Burilkovas.
A. Burilkovas yra vienas iš analitinio centro „Bruegel“ ir Kylio instituto bendros analizės bendraautorių, kurioje apskaičiuota, kad Europai reikės 300 tūkst. papildomų karių, kad ji galėtų apsiginti, be dabartinių 1,47 mln. aktyvių karių, įskaitant JK kariškius.
„Per pastaruosius dvejus metus rusai savo ekonomiką ir visuomenę iš esmės pastatė ant karo pagrindo“, – sakė A. Burilkovas ir pridūrė, kad „veikiant kolektyviškai, gynybinių pajėgumų didinimas yra įmanomas“.
Vyksta diskusijos dėl šaukimo į kariuomenę
NATO sąjungininkės šiuo metu diskutuoja, kaip tai padaryti tiek įrangos, tiek karinio personalo atžvilgiu, ir šaukimas į kariuomenę yra diskusijos dalis, sakė NATO pareigūnas, pridurdamas, kad siekiant užtikrinti kolektyvinę veiksmingą gynybą dabartinėmis sąlygomis, reikia daugiau pajėgų Aljanso gynybos planams įgyvendinti.
„Kaip sukurti šias pajėgas, ar naudoti šaukimo sistemą, ar rezervo pajėgas, ar kitą modelį, yra suverenus nacionalinis sąjungininkų sprendimas“, – sakė NATO pareigūnas.
Transatlantinis karinis aljansas neįpareigoja vykdyti nacionalinę karinę politiką, tačiau jis gali atlikti tam tikrą vaidmenį apibrėžiant poreikio signalą ir palengvinant mainus tarp sąjungininkų.
Pareigūnas pridūrė, kad ateinančiais mėnesiais Aljanso darbotvarkėje bus daug dėmesio skiriama diskusijoms apie geriausią praktiką, išmoktas pamokas ir galimą NATO vaidmenį sprendžiant įdarbinimo ir išlaikymo problemas.
Po Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą Baltijos šalys, tokios kaip Latvija ir Lietuva, įgyvendino įvairius šaukimo į kariuomenę modelius, kad padidintų savo ginkluotąsias pajėgas.
Kroatija taip pat planuoja šiais metais vėl įvesti privalomąją karinę tarnybą, o jos pavyzdžiu gali pasekti ir daugiau šalių.
„Norint turėti atsparią kariuomenę, kuri ne tik neišsilaikytų konflikto pradžioje, bet ir toliau kovotų, jei prireiktų, labai svarbu turėti galimybę įdiegti bet kokią sistemą, kuri ir padidintų turimo personalo kiekį, ir padidintų tos sistemos atsparumą“, – teigė A. Burilkovas.
Siūlo pasimokyti iš Šiaurės ir Baltijos šalių
Suomijoje ir Estijoje yra privalomoji karinė tarnyba. Danija, Lietuva ir Latvija taiko loterijos principu valdomą šaukimo sistemą, o Norvegija ir Švedija – atrankinę privalomąją karo tarnybą.
Vieno universalaus sprendimo nėra, tačiau „Carnegie Europe“ tyrėjai 2024 m. politikos dokumente teigė, kad iš Šiaurės ir Baltijos šalių galima pasimokyti.
Šios šalys yra įvedusios įvairias paskatas, kad karinė tarnyba taptų patrauklesnė, įskaitant finansines lengvatas ir įsidarbinimo galimybes.
Pavyzdžiui, Lietuva savanoriškai į tarnybą stojantiems asmenims siūlo finansinę paramą, taip pat įsidarbinimo ir švietimo pagalbą karinės tarnybos metu ir po jos.
O Estijos gynybos pajėgos bendradarbiauja su privačiais darbdaviais pagal tokias programas, kaip Kariuomenės kibernetinis šaukimas, kai jie siunčia savo darbuotojus į kibernetinę tarnybą, kad šie patobulintų savo įgūdžius ir vėliau juos pritaikytų darbe.
„Daugelyje kariuomenių vyksta procesas, kurio metu tarsi persvarstoma, kokios funkcijos turi būti karinės, o kokios – civilinės, nes keičiasi karybos ir nacionalinio saugumo pobūdis“, – pažymėjo „RAND Europe“ tyrėja Linda Slapakova.
Ne visos šalys sutinka, kad reikia grąžinti privalomąją karinę tarnybą
Tačiau ne visi sutinka, kad reikia grąžinti privalomąją karinę tarnybą – kai kuriose šalyse ši galimybė teisiškai neįmanoma, o kitose – politiškai neįtikėtina arba praktiškai neįgyvendinama.
„Žvelgiant vien į kariuomenę, reikia daug mokymo infrastruktūros, žmonių medicininės patikros ir jų registracijos mokymams bei tarnybai“, – sakė L. Slapakova, pabrėždama, kad daugelyje šalių tokios infrastruktūros nėra.
„Jei tikslas yra tik pagerinti ginkluotųjų pajėgų pajėgumus, manau, kad yra daugybė kitų klausimų, kuriuos šalys galėtų išnagrinėti prieš pradėdamos svarstyti, kaip įpareigoti jaunus žmones stoti į karinę ar civilinę tarnybą“, – pridūrė ji.
Praėjusiais metais atlikta „Gallup“ apklausa parodė, kad tik 32 proc. ES piliečių būtų pasirengę ginti savo šalį karo atveju.
Didžiausių ES šalių, tokių kaip Italija, Vokietija ir Ispanija, gyventojų skaičius buvo dar mažesnis: tik 14 proc. italų, 23 proc. vokiečių ir 29 proc. ispanų teigė, kad karo metu būtų pasirengę kovoti už savo šalį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
