Afganistano rinkimų maskarado dalyviams praėjusią savaitę buvo nuplėštos kaukės. Dabartinis šalies prezidentas dėl šiurkščių pažeidimų neteko didelės dalies balsų ir turės dar kartą susiremti su savo pagrindiniu konkurentu. Niekas negali garantuoti, kad nusivylę rinkėjai sutiks dar kartą "žaisti demokratiją". Tarptautinės bendruomenės vykdomas Afganistano atkūrimo projektas, vis labiau spaudžiamas laiko ir Talibano atgimimo, liko pavojingai diskredituotas.
JAV pasiuntiniams teko neblogai paplušėti, kol įtikinėjimais ir grasinimais privertė prezidentą Hamidą Karzai nesisavinti nepelnytos pergalės rinkimuose, po kurių net trečdalis už jį atiduotų balsų - iš viso beveik milijonas - buvo pripažinti negaliojančiais. Kaip parodė tarptautinės Rinkimų skundų komisijos verdiktas, svarbiausias H.Karzai varžovas, buvęs jo užsienio reikalų ministras Abdullah Abdullah, per rinkimus taip pat nemenkai susipurvino rankas. Galima spėti, kad Vašingtono pareigūnai dabar mielai atsikratytų abiem susikompromitavusiais politikais, tačiau tikrovė tokia, kad jų nelabai yra kuo pakeisti, o demokratijos eksperimentą reikia tęsti dabar ir nedelsiant. Nuo pat 2001 metų invazijos, kai radikalusis Talibanas buvo iš Kabulo laikinai išgrūstas į kalnų urvus, skelbta, kad Afganistanas bus atkurtas ne tik stabilus, bet ir "demokratiškas". Tokius pažadus tenka vykdyti, kad ir sukandus dantis.
Antrasis rinkimų ratas, kuris turėtų įvykti lapkričio 7 dieną, jei balsavimo biuletenius gabenantys asiliukai sugebės laiku nusileisti siaurais kalnų takais, rinkimų kandidatai nepajėgs susitarti dėl valdžios dalybų, o Talibano kovotojai neišsprogdins didesnės dalies rinkimų apylinkių, tikriausiai bus tik liūdnas priminimas, kaip netoli pažengė JAV ir jų sąjungininkų pastangos reanimuoti nuo 1978 metų komunistinio perversmo savų ir svetimų kojų mindomą valstybę.
Kaip ir kelios kitos panašaus likimo pasaulio valstybės, Afganistanas šiuo metu egzistuoja daugiau popieriuje, o ne realybėje. Todėl įnirtingi bandymai pagal vakarietišką atvaizdą kurti demokratiją, neįsteigus bent kiek patvaresnių centrinės valdžios institucijų ir neužtikrinus elementaraus gyventojų saugumo, atrodo mažų mažiausiai keistai. Plono demokratinių procedūrų rūbo, žinoma, visų pirma reikia Afganistaną okupavusioms NATO valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Paprastiems puštūnams, tadžikams, uzbekams, chazarams, turkmėnams ir daugelio kitų Afganistano tautų atstovams gerokai svarbiau išgyventi, o, kai kuriais atvejais, - ir atsikratyti naujųjų įsibrovėlių.
Sunkus apsisprendimas
Nors JAV prezidentas Barackas Obama avansu gavo Nobelio taikos premiją, kol kas nėra aišku, ar jis turi bent kiek aiškesnį planą, kaip stabilizuoti padėtį Afganistane. JAV apžvalgininkai vis labiau linksta lyginti dabartinį šalies prezidentą su Lyndonu Johnsonu, kuris 1965 metais priėmė liūdnų pasekmių turėjusį sprendimą pradėti plataus masto invaziją į Vietnamą. Karas Vietname amerikiečių sąmonėje ilgam įsirėžė kaip viena baisiausių užsienio politikos katastrofų.
JAV pajėgų Afganistane vyriausiasis vadas Stanley A.McChrystalas jau kuris laikas reikalauja iš B.Obamos papildomai atsiųsti jam 40 tūkst. karių, ignoruodamas tą aplinkybę, kad pastaruoju metu šalyje augęs svetimšalių karių skaičius ne tik nesumažino įtampos, bet ir sutapo su ryškiu Talibano veiklos suaktyvėjimu. Verta prisiminti, kad savo laiku sovietų generolai taip pat tikėjo "kariniu sprendimu" Afganistane, tačiau galiausiai įsitikino žiauriai klydę.
Didžioji B.Obamos dilema susijusi su noru kuo skubiau užbaigti karingojo pirmtako George'o W.Busho pradėtus karus drauge išsaugant gerą savo įvaizdį. Jis yra virtęs situacijos Afganistane įkaitu, nes negali nei skubiai pasitraukti ir palikti šios šalies žmonių likimo valiai, kaip JAV jau pasielgė 1989 metais, prieš tai svetimomis rankomis sustabdžiusios SSRS ambicijų plėtrą, nei surasti greitą, elegantišką sprendimą, kuris per pakenčiamai trumpą laiką panaikintų Afganistano keliamas grėsmes regioniniam ir tarptautiniam saugumui. Pirmasis JAV pasitraukimas leido Afganistane įsitvirtinti Talibanui ir Osamos bin Ladeno "Al Qaydai", antrasis, ko gero, turėtų dar sunkiau nuspėjamų padarinių.
Pavojingi sandėriai
Vašingtono viltis surasti greitą Afganistano problemų sprendimą dar labiau temdo nestabili padėtis kaimyniniame Pakistane. Islamabado pareigūnai nesugeba užtikrinti šalies teritorijos kontrolės ir, kaip vis labiau aiškėja, yra labai pažeidžiami teroristinių išpuolių. Naujausia teroro kampanija ne tik smogė civiliams taikiniams, bet ir pažemino įtakingas šalies ginkluotąsias pajėgas. Spalio pradžioje buvo užpultas akylai saugomas kariuomenės štabo kompleksas Ravaldipindyje, o praėjusį ketvirtadienį Pakistano armijos brigados generolas buvo nušautas savo automobilyje Islamabado centre.
JAV prezidento administracijos ir teroristų spaudžiamas Pakistanas, regis, neturi kitos išeities, kaip tik eiti į karą prieš Afganistano pasienyje, nekontroliuojamame genčių rajone, besiglaudžiančius vietos talibus. 30 tūkst. karių praėjusią savaitę pradėjo puolimą prieš Hakimullah Mehsudo vadovaujamą grupuotę, prieš tai Islamabado pareigūnams užsitikrinus kai kurių genčių vadų paramą. Vis dėlto tokio pobūdžio sandėriai verčia abejoti pačios operacijos prasme, nes įsikišimas į genčių tarpusavio vaidus dar nereiškia, kad Pakistanui pavyks susigrąžinti teritorijos kontrolę. Vargu ar vakarykščiai sąjungininkai, svetimomis rankomis sunaikinę pavojingą konkurentą, pripažins Islamabado pareigūnų viršenybę ar nustos teikti paramą Afganistane veikiantiems Talibano kovotojams. Labiausiai tikėtina, kad Pakistano kariškiai netgi tariamos pergalės atveju vėl pasitrauks iš pasienio zonos, o nukautų talibų vietas užims šimtai kitų.
Iš tiesų viena didžiausių problemų, su kuria susiduria ir NATO pajėgos Afganistane, taip pat yra nesugebėjimas aiškiai atskirti, kas yra priešai ir prieš ką - ar už ką - verta kovoti. Neatsakius į šiuos klausimus, priartėti prie galutinės pergalės, kad ir kaip ji galiausiai atrodytų, bent artimiausiu metu bus neįmanoma.
Antanas MANSTAVIČIUS
