Tais laikais, kuomet skyrybos vis dar buvo tabu, ypač jeigu jas inicijuodavo moterys, daug jų svajojo pradėti naują ir laimingą gyvenimą, atsikratydamos sau neįtikusiais vyrais.
Nežinoma serijinė žudikė
Giulia Tofana sukūrė specialų nuodingą eliksyrą, pavadinimu „Aqua Tofana“, kuriuo buvo nunuodyta daugiau nei 600 vyrų, teigiama „Stern“. Ji galėtų tapti „skaitlingiausia“ serijine žudike per visą žmonijos istoriją, tačiau liko užgožta savo laikmečio veikėjų, tokių kaip vaikžudys ir alchemikas Gillesas de Raisas ar „kruvinoji grafienė“ Elisabeth Bathory, – ir tik todėl, kad ne pati „užbaigdavo darbą“. Ji tik parduodavo nuodus, o patį nusikaltimą įvykdydavo jos klientės.
Oficiali XVII a. viduryje gyvenusios G. Tofanos veikla – prekyba kosmetika Italijoje. Tačiau ją visoje Europoje išgarsino išradimas pavadintas „Aqua Tofana“. Nepaisant tokio akivaizdaus pavadinimo, jai pavyko išlikti inkognito – moters pričiupti už nusikaltimus nepavyko 50 metų. Istorikai negali atsakyti, kaip tai jai pavyko. Tikėtina, kad ji ne tik puikiai įslaptino savo veiklą, tačiau ir mėgavosi sėkme – nusikaltimų bendrininkės neišduodavo, kokiu būdu žudydavo savo vyrus.
Idealus nuodas
Vos keturi lašai šio nuodo buvo mirtina dozė žmogui. Be to, jį buvo galima įmaišyti į maistą ar gėrimus ir tiekti savo aukai kelias savaites. Pirmasis lašas vyrams iššaukdavo simptomus, panašius į stiprų peršalimą. Tų laikų medikams nustatyti tikrąją mirties priežastį buvo labai sudėtinga, o ir pats nuodas nepalikdavo jokių pėdsakų širdies ir kraujagyslių sistemoje ar vidaus organuose. Po skrodimo buvo neįmanoma nustatyti apnuodijimo pėdsakų.
Pagrindinės šio nuodo sudedamosios dalys: arsenas, švinas ir šunvyšnė. „Aqua Tofana“ buvo beskonė, bekvapė ir bespalvė. Tai buvo idealus to laikmečio nuodas, kurį buvo lengva įmaišyti į gėrimą. Jeigu tinkamai nutaikyti dozes, tai tapdavo faktiškai neaptinkamu ir visada suveikiančiu žudymo įrankiu.
Maskuotės meistrė
Be to, G. Tofana savo nuodus pardavinėjo niekuo neišsiskiriančioje taroje, kuri galėjo priminti kosmetinės pudros ar losjono indus.
Tokiu būdu nuodas lengvai išplito po visą Europą: net jeigu kas ir patikrintų asmeninius daiktus, niekas neatkreiptų dėmesio į kosmetikos priemonių buteliukus.
Manoma, kad Gulios veikla turėjo šeimos tradicijas. Jos mama Thofania d’Adamo 1633-iaisiais Palerme buvo nuteista myriop už vyro nužudymą.
Prisipažino kankinama
Įkliuvo G. Tofana atsitiktinai, kuomet viena moterų, kuri Romoje iš jos įsigijo nuodą, tačiau vėliau apsigalvojo dėl savo kėslų. Teigiama, kad moteris supylė nuodų dozę vyrui į sriubos lėkštę, tačiau staiga ją apėmė sąžinės graužatis ir valgyti jos nebeleido. Vyras įtarė kažką negero ir pradėjo jos klausinėti – netrukus našle norėjusi tapti moteris viską papasakojo, o taip pat išdavė ir nuodų pardavėją.
Nuo arešto G. Tofana bandė gelbėtis bažnyčioje. Tačiau mieste pasklido gandas, kad ji užnuodijo miesto vandens šaltinius. Įtūžusi minia faktiškai išvilko ją iš vienos Romos bažnyčių į gatvę.
Kankinama ji prisipažino, kad nuo 1633 iki 1651 metų nunuodijo daugiau nei 600 žmonių. 1659-aisiais jai, kartu su dukra Girolama Spera ir trimis bendrais, buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Tuomet bėdų kilo ir kai kurioms jos klientėms, kelios kurių taip pat buvo nubaustos mirties bausme.
