Nedideliame ir ramiame Ečingo miestelyje gyvenusi Ursula, kuri buvo jauniausia iš keturių vaikų šeimoje, po pirmosios mokslo metų dienos kartu su broliu pasimokė groti pianinu. Vėliau nuvyko į gimnastikos pamokas kaimyniniame Šondorfe, važiuodama miško takeliu palei ežerą. Kuomet treniruotė baigėsi, ji užsuko pas ten įsikūrusius gimines ir pavakarieniavo. 19 val. 20 min Ursulos mama paskambino tetai: dukrai jau reikia grįžti namo. Vakarėjo, bet dar buvo pakankamai šviesu, o važiuoti dviračiu teturėjo užtrukti apie 10 minučių.
Mergaitės paieškos
Praėjus pusvalandžiui mama dukters namie taip ir nesulaukė. Ji ir vėl paskambino tetai, kuri pareiškė, kad Ursula išvyko prieš 25 minutes. Jos abi iškart suprato, kad kažkas negerai. Ursulos tėvas išbėgo į mišką šalia Ečingo, o jos dėdė lygiai taip pat padarė iš Šondorgo pusės. Jiedu susitiko viduryje tako. Abu bandė šaukti Ursulos vardą tamsėjančiame miške, tačiau jokio atsako nesulaukė.
Jau po kelių valandų susirinko kaimynai, policija ir gaisrininkai, kurie tęsė mergaitės paieškas, bandydami surasti ją ežero pakrantėje. Artėjant vidurnakčiui ir pradėjus lyti, pėdsekys šuva nusivedė savo šeimininką tolyn nuo ežero į bruzgynus. Ten, už 20 metrų nuo tako, gulėjo nedidelis raudonas Ursulos dviratis. Mergaitės nebuvo nė kvapo.
Vos prašvitus paieškos dar labiau suaktyvintos. Dešimtys pareigūnų su lietpalčiais ir guminiais batais brido po tankų mišką, kurio pakraštyje – dar 1905-aisiais Bavarijos politikos ir verslo elito įkurta privati mokykla „Landheim Schondorf“.
Mergaitės ieškojo policijos sraigtasparnis, policininkai valtimis ir gelbėjimo tarnybų narai naršė ežerą, bandydami aptikti jos kūną. Vietos radijas paskelbė širdį draskančią žinią: ieškoma vietos mokytojo ir namų šeimininkės dukra. 1,43 metro ūgio, šviesių trumpų plaukų, dėvėjo tamsiai žalias kelnes, pilką vilnonį megztinį ir rudas basutes.
Po Ursulos dingimo praėjus daugiau nei 36 valandoms, slogią šeimos namų nuotaiką sudrebino telefono skambutis: mergaitės tėvams pakėlus ragelį jame spengė šiurpinanti tyla, o vėliau pasigirdo trumpa pažįstama melodija, kurią jie atpažino kaip radijo stoties „Bayern 3“ vieną iš muzikinių intarpų. Vėl tyla ir vėl pasigirsta ta pati melodija, o tuomet ryšys nutrūko. Per kelias artimiausias valandas jie sulaukė dar kelių panašių skambučių. Vietos pareigūnai, įsikūrę Herrmannų namuose, pradėjo įrašinėti skambučius.
Kitą dieną paštininkas atnešė laišką su „skubu“ žyme Ursulos tėvui. Atplėšus voką aptikta žinutė su iš laikraščių iškirptomis raidėmis. „Mes pagrobėme tavo dukterį“, – buvo parašyta ten netaisyklinga vokiečių kalba. – „Jeigu dar nori kada nors ją išvysti, sumokėk 2 mln. Vokietijos markių išpirką“.
Pagrobėjai akivaizdžiai pervertino pašto darbo galimybes ir tikėjosi, kad laiškas adresatą pasieks diena anksčiau, nes jame buvo nurodyta, kad tėvas sulauks skambučio su melodija, kaip išskirtiniu jų ženklu. „Pasakyk, mokėsi ar nemokėsi... Jeigu paskambinsi policijai ar nesumokėsi, mes nužudysime tavo dukterį“.
Kuomet telefonas tos dienos popietę suskambo dar sykį ir pasigirdo jau pažįstama melodija, Ursulos mama pasakė sutinkanti mokėti išpirką. Ji taip pat paprašė įrodymų, kad dukra dar gyva: norėjo, kad pagrobėjai įvardintų jos dukters dviejų mėgstamiausių žaislų vardus. Kuomet kitame telefono ragelio gale niekas neatsakė, ji įsiuto. „Kalbėk su manimi, pasakyk ką nors, ką nors nuo Ursulos!“ – cituojama ji šį kraupų nusikaltimą aprašiusiame leidinyje „The Guardian“.
Dar tą patį vakarą pagrobėjai išsiuntė antrąjį laišką, kuris adresatą pasiekė rugsėjo 21-ąją. Jame išsamiai aprašė nurodymus, kaip perduoti išpirką. Pagrobėjai norėjo, kad pinigai būtų išmokėti nenaujomis 100 markių kupiūromis, sudėtomis į lagaminą. Jį į nenurodytą vietą turėjo pristatyti Ursulos tėvas, turėjęs atvažiuoti geltonu „Fiat 600“, ne didesniu nei 90 km/h greičiu.
Skirtingai nei dauguma kitų prabangių namų šeimininkų Ečinge, Herrmannai nebuvo turtuoliai. Ežero pakrantėje namą jiems pavyko pasistatyti tik todėl, kad Ursulos senelis prieš kelis dešimtmečius buvo išsipirkęs čia žemės. Dalį išpirkos šeimai pavyko pasiskolinti iš kaimynų, kitą dalį sutiko padengti vietos valdžia.
Toliau Herrmannų laukė įtemptos laukimo valandos. Tačiau daugiau jokių laiškų ir skambučių nebuvo. Ir policijai nepavyko aptikti jokių kabliukų šioje byloje. Praėjo siaubingos ir sekinančios dvi savaitės. Policija nusprendė dar sykį „iššukuoti“ mišką. Tam buvo skirta daugiau nei 100 pareigūnų ir 10 pėdsekių šunų. Miškas buvo padalintas į keturias zonas, o kiekviena jų į krūvą dar mažesnių teritorijų. Pareigūnų būriai pradėjo šukuoti jas vieną po kitos, be tradicinių paieškos įrankių naudodami ir metalo ieškiklius.
Ketvirtąją paieškų dieną, vieną tylų sekmadienio rytą, jie jau buvo iščiupinėję didžiąją dalį miško. Ursula negrįžo jau 19 dienų. 9 val. 30 min. pasigirdo garsus šūksnis. Nedidelėje proskynoje, maždaug už 800 metrų nuo takelio šalia ežero, vienas pareigūnas, tikrindamas dirvožemį, aptiko kažką kieto po žeme. Netrukus jau du policininkai puolė gremžti į šalį lapus ir žemę, po kuria aptiko rudą uždangalą, slepiantį medinę lentą. Nuėmus ją pareigūnai pamatė dar vieną medinę lentą, kuri pasirodė buvusi medinės dėžės viršus. Tai buvo nedidelio staliuko kavai dydžio (72x60x140 cm) žaliai nudažyta dėžė. Dangtį, kuris buvo priveržtas 7 varžtais, pareigūnams pavyko atverti pasinaudojus laužtuvu.
Viduje gulėjo Ursula. Mergaitė buvo mirusi, jos kūnas atšalęs. Pareigūnas, keldamas ją iš dėžės, pravirko.
Siaubo dėžutė
Detektyvai pranešė šiurpią naujieną tėvams. Ursulos motina buvo pernelyg palaužta, kad kažko klaustų, tačiau jos tėvai nuolat klausė: ar dukra buvo sužalota prieš mirtį? Skrodimas parodė, kad Ursula mirė praėjus nuo 30 minučių iki 5 valandų po to, kai buvo užkasta gyva po žeme. Medikai nenustatė jokių sužeidimų ar prievartos ženklų. Nebuvo netgi sužalojimų, būdingų žmogui bandant išsilaisvinti iš ankštos erdvės – teismo ekspertų manymu, mergaitė prieš užkasant buvo užmigdyta. Spėjama, azoto oksido anestetiku.
Manoma, kad pagrobėjai planavo išlaikyti Ursulą gyvą. 1,40 cm aukščio dėžėje buvo lentynėlė ir kėdė, kuri atliko ir tualeto funkciją. Viduje buvo trys buteliai vandens, 12 skardinių „Fanta“ gėrimo, šešios šokolado plytelės, keturi sausainių pakeliai ir dvi kramtomos gumos pakuotės. Dėžėje buvo ir makabriška „biblioteka“ – 21 knyga, nuo „Ančiuko Donaldo“ komiksų iki vesternų, romanų ir trilerių. Vienos iš ten aptiktų knygų pavadinimas – „Siaubas slypi visur“. Viduje veikė šviesa ir nešiojamas radijas, nustatytas klausytis radijo stoties „Bayern 3“, kurios vieną iš melodijų anksčiau telefono ragelyje išgirdo dingusios mergaitės tėvai. Dėžėje buvo įrengta ir primityvi ventiliavimo sistema iš plastikinių vamzdelių, kurie turėjo užtikrinti deguonies patekimą į dėžę. „Inžinieriai“ apsiskaičiavo – be orą varančio įrenginio deguonis dėžutėje baigėsi labai greitai.
Policija mano, atsižvelgiant į dėžės išmatavimus ir svorį, kad grobikų buvo ne vienas. Mišku nešti 60 kg svorio medinį siaubo įrenginį, tikriausiai, reikėjo mažiausiai dviejų žmonių. Taip pat manoma, kad nusikaltėliai turėjo puikiai žinoti mišką, nes pasirinko nuošalią vietą, nekrito niekam į akis ir puikiai paslėpė savo veiklos pėdsakus.
Pagrindinis įtariamasis ir nutrūkusi bylos gija
Ečinge ir gretimose gyvenvietėse tėvai, kurie anksčiau ramiai išleisdavo vaikus lakstyti ramiose vietos apylinkėse, su siaubu suvokė, kad nebegali paleisti jų iš akių. Įtampą visuomenėje dar labiau paaitrino vaizdingi žiniasklaidos reportažai. Laidotuvių dieną Ursulos brolis Michaelis, šiaip drovus 18-metis, neapsikentęs išmušė iš rankų fotoaparatą vienam įkyriam fotografui, pakišusiam jį jam tiesiai priešais veidą.
Nepaisant radybų, policija vis dar negalėjo rasti siūlo galo, vedančio prie šio nusikaltimo organizatorių. Buvo paskirta 30 tūkst. markių premija už informaciją, kuri padėtų nustatyti žudikus.
Netrukus policija sulaukė informacijos apie pirmąjį įtariamąjį – Wernerį Mazureką. Automobilių mechanikas metė mokyklą 15 metų, garsėjo savo impulsyviu charakteriu, gyveno su žmona ir dviem vaikais vos už kelių šimtų metrų nuo Herrmannų namo. Ečinge jis nebuvo mėgstamas, tačiau svarbiausia – jis turėjo motyvą. Vyras buvo prasiskolinęs bankui daugiau nei 140 tūkst. markių.
Apklausiamas jis negalėjo policijai paaiškinti, ką veikė tą naktį, kuomet Ursula pradingo. Jis užtruko 24 valandas prisiminti savo alibi: žaidė su žmona ir dviem draugais stalo žaidimą „Risk“. Maža to, policijai jo namuose ir dirbtuvėse (jis užsiėmė televizorių remontu) nepavyko aptikti jokių sąsajų su nusikaltimu. Netrukus pareigūnams pavyko aptikti piršto atspaudus ant gabalėlio lipnios juostos žudiko sukonstruotoje dėžėje. Tūkstančiai vietos gyventojų, įskaitant ir W. Mazureką, turėjo pateikti savo pirštų atspaudus. Nė vienas jų neatitiko pavyzdžio.
Nelabai turėdami, už ko dar užsikabinti, vietos pareigūnai ir toliau laikėsi versijos, kad W. Mazurekas gali būti susijęs su nusikaltimu. 1982-ųjų sausį policija suėmė ne tik jį, bet ir du jo draugus, po to kelias dienas visus tris tardė.
Policininkų užsispyrimas ilgainiui davė rezultatų: problemų su alkoholiu turintis bedarbis Klausas Pfaffingeris prisipažino, kad už 1 tūkst. markių ir spalvotą televizorių jis sutiko W. Mazurekui iškasti duobę miške. Važiuojantį mopedu su kastuvu Klausą matė ir jam būstą nuomojęs vyras. Klausas matė ir dėžę duobėje.
Jau patikėję savo sėkme pareigūnai nuvežė K. Pfaffingerį į mišką, kur buvo pagrobta mergaitė. Jie paprašė jo parodyti vietą, kurioje ji buvo užkasta. Jų nuostabai, vyras visiškai negalėjo to padaryti, nebuvo net arti tikslo. Grįždamas į policijos nuovadą jis pareiškė: „Aš atsiimu savo parodymus, tai nebuvo teisybė“. Vėliau sekė dešimt Klauso tardymų, tačiau jis atsisakė pakartoti savo ankstesnį prisipažinimą ir buvo paleistas į laisvę.
1982-aisiais apie nusikaltimą pradėta kalbėti visoje šalyje, buvo iškabinėta 100 tūkst. spalvotų reklamų, prašančių pranešti ką nors žinančius. Pareigūnai tuo metu aptiko dar kelis pagrobėjų darbo metodų įrodymus, tačiau bylai tai nieko nepridėjo. 80-ųjų pabaigoje tyrimas buvo faktiškai pamirštas.
Ursulos tėvai ir broliai su seserimi atsiribojo nuo žiniasklaidos. Taip ir neradus mergaitės žudikų jie pasirinko įvykį laikyti „siaubinga nelaime“. Sunkiausia buvo Ursulos motinai, kuri visą laiką kaltino save, kad nenuėjo pasiimti vaiko iš giminaičių namų. Ursulos tėvas ir sesuo tapo itin religingais, o jauniausiasis brolis atrado save banglenčių sporte.
Šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį policija pradėjo peržiūrinėti senas bylas ir nusprendė iš naujo, jau pasitelkus šiuolaikines DNR tyrimų technologijas, peržiūrėti Ursulos Herrmann pagrobimo istoriją. Tyrėjai tikėjosi, kad DNR tyrimai padės atskleisti prieš beveik du dešimtmečius įvykdytą nusikaltimą. 2007-aisiais jiems pavyko aptikti siūlo galą: vieno iš plaukų, aptiktų dėžėje DNR sutapo su plauku, kuris buvo rastas 2006-ųjų gegužę Miunchene brutaliai nužudytos pasiturinčios moters stiklinėje.
Tačiau Miuncheno byloje pagrindiniu įtariamuoju buvo jos sūnėnas, kuris tebuvo keliais metais vyresnis už Ursulą, kuomet ji buvo pagrobta. Po išsamių tyrimų teisėjai nusprendė, kad nėra pagrindo sieti šias dvi kriminalines bylas, sūnėnas buvo nuteistas tik dėl Miunchene įvykdyto nusikaltimo. Kaip galėjo sutapti šie du genetiniai pavyzdžiai, kol kas vis dar mįslė – tai vyksta labai retai, tačiau klaidos įmanomos ir genetinių tyrimų metu.
Teisėsaugininkus pradėjo spausti laikas. Šiam nusikaltimui (kuris buvo įvardintas kaip pagrobimas su mirtinomis pasekmėmis) galiojo 30 metų senaties terminas. Tyrėjai ir vėl ėmėsi iš naujo nagrinėti bylą. „Duobkasys“ Klausas Pfaffingeris jau buvo miręs, tačiau Werneris Mazurekas buvo gyvas, gyveno Vokietijos šiaurėje ir užsiėmė valčių įrangos verslu. 2007-aisiais policija netgi atsiuntė vieną po priedanga dirbantį pareigūną, kad šis apsimestų jo draugu. Tų pačių metų spalį Wernerio namai buvo apieškoti, jis turėjo pateikti savo DNR pavyzdžius tyrimams. Nė vienas iš aptiktų dėžėje DNR nesutapo su jo.
Tiesa, policija Mazureko namuose aptiko seną juostinį magnetofoną. Skambučių Ursulos tėvams metu skambėjusi radijo stoties muzika turėjo būti kažkur įrašyta, todėl pareigūnams kilo įtarimų dėl šio magnetofono. Buvo pasitelktas ekspertas, kuris kelis mėnesius atliko bandymus su magnetofonu. Jo verdiktas buvo vienareikšmiškas – įrenginys iš tiesų buvo naudojamas pagrobimui.
2008-aisiais prasidėjo Mazureko teismas. Vyras pareiškė, kad jis yra nekaltas: „Aš gal žinau, kad tikrai nebuvau pavyzdingas pilietis, kartais grubus, ir jūs pamatysite daug bandymų pavaizduoti mane blogu žmogumi. Tačiau aš neturiu nieko bendro su šiuo įvykiu“.
Teisme buvo remiamasi keliais įrodymais. Visų pirma tai buvo seni Pfaffingerio parodymai – nepaisant to, kad jis jų atsižadėjo, pareigūnai įrodinėjo, kad jie yra galiojantys. Antra, diržo atplaiša, panaudota dėžės konstrukcijoje, buvo iš žmogaus tokiu dideliu pilvu kaip Mazureko. Teismui taip pat buvo priminta, kad jis turėjo motyvą – didžiules skolas ir dirbtuves, kuriose galėjo lengvai sukonstruoti dėžę. 2007-aisiais pasiklausius jo telefonų pokalbių, buvo užfiksuotas skambutis senam draugui iš Ečingo, kur jie abu aptarinėjo bylos senaties terminą.
Svarbiausias ir kontroversiškiausias įrodymas – senas garso įrašymo aparatas. 2007-aisiais apklausiamas Mazurekas tvirtino, kad įsigijo blusturgyje „prieš kelias savaites“. Tačiau negalėjo nurodyti, kas jį jam pardavė, o pačiame turgelyje niekas neprisiminė, kad toks daiktas būtų parduodamas tą dieną.
2010-aisiais buvo paskelbtas nuosprendis. Teisėjų kolegija nusprendė, kad W. Mazurekas yra kaltas ir paskyrė jam įkalinimo iki gyvos galvos bausmę.
Visi kaltintojai atrodė patenkinti, išskyrus vieną žmogų – Michaelą Herrmanną. Aukos brolio neįtikino teismo sprendimas, o pateikti įrodymai atrodė „pritempti“. Netrukus po teismo jam pasireiškė tinitas (ūžesys ausyje), kurį medikai susiejo su įtampa, patirta teisme ir, galimai, „neužbaigtu darbu, kuris kelia stresą“. 2013-aisiais jis pateikė W. Mazurekui civilinį ieškinį, reikalaudamas 20 tūkst. kompensacijos už sugadintą sveikatą. Tai, savaime suprantama, tebuvo teisinis pretekstas: W. Mazurekas, savaime suprantama, ginsis tuo, kad buvo neteisingai nuteistas, todėl teismams teks bylą peržiūrėti iš naujo. „Teisėjai suprato, kas vyksta ir buvo labai įtūžę“, – cituojamas aukos brolio advokatas Joachimas Felleris. Nepaisant teisėsaugos bandymų išvengti šios bylos, 2016-aisiais ji buvo atnaujinta ir tęsėsi dar dvejus metus.
Nepaisant M. Herrmanno pasitelktų kitų ekspertų, kurie išsakė abejones dėl garso įrašymo įrenginio, kaip įrodymo šioje byloje, ir dėl to, kad W. Mazurekas galėjo parašyti Herrmannų šeimai siųstas žinutes, 2018-aisiais teismas nusprendė priteisti M. Herrmannui 7 tūkst. eurų. Jis laimėjo bylą, tačiau pats tai vadino pralaimėjimu. Anot jo, teisybė vis dar nėra išaiškinta.
