Kai kurie Ukrainos miestai dabar išgyvena Rusijos kariuomenės blokadą, dėl kurios gyventojai neturi galimybes gauti maisto ir humanitarinės pagalbos. Chersono ir Mariupolio gyventojai „The Insider“ papasakojo apie humanitarinę katastrofą, kurioje jie atsidūrė.
Ukrainiečių liudijimus surinko theins.ru projekto internete redakcija, kitaip „The Insider", kuri šiuo metu skelbianti yra Latvijoje.
„Buvo pasakyta palikti mirusią močiutę balkone“ – Nadežda, 51 m., Mariupolis
Kai bombardavimai baigdavosi, išeidavau į lauką, nes reikėjo išvesti šunį. Jis nuolat verkšleno, drebėjo ir slėpėsi už mano kojų. Kai apsidairiau, pamačiau, kad dega kito namo įėjimas. Buvau tikra, kad greitai mirsiu. Man atrodė, kad tai kelių dienų reikalas. Dabar šiame mieste visi laukia mirties. Norėjau, kad mirtis nebūtų baisi.
Prieš tris dienas pas mus atėjo mano vyresniojo sūnėno draugas ir pasakė, kad sviediniai pataikė į gaisrinę. Gelbėtojai mirė. Vienai moteriai nuplėšė ranką, koją ir galvą. Karo metu nėra galimybes laidoti žmonių. Taip mums pasakė policijos pareigūnai, kai juos sutikome gatvėje ir paklausėme, ką daryti su mirusia draugo močiute. Jie patarė išnešti ją į balkoną. Įdomu, kiek mirusiųjų dabar guli balkonuose?
Mūsų namas Taikos prospekte yra vienintelis, į kurį nepataikė bombos. Į musų namą pataikė sviediniai, kai kuriuose butuose išskriejo langai. Visas kiemas yra padengtas keliais sluoksniais pelenų, stiklo, plastiko ir metalo skeveldrų. Dieną stovėjau gatvėje, o aplink tvyrojo mirtina tyla. Nebuvo automobilių, balsų, vaikų. Bet šalia namų visgi buvo keli žmones. Jie gulėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, uždengti viršutiniais drabužiais. Nenorėjau į juos žiūrėti. Bijojau, kad pamatysiu pažįstamą.
Kovo 11 dieną mirė mano draugės vyras. Po dienos, kai viskas barškėjo ir žvangėjo, tarsi geležiniu pjūklu būtų pjaustomas milžiniškas stiklas, zvimbė lėktuvai, vaikai buvo rūsyje, o suaugusieji gulėjo ant ilgos sofos ir užsidengė galvas pagalvėmis. Buvau sutrikusi. Užmerkiau akis. Iki šiol nesuprantu, kodėl tai padariau. Maniau, kad pagalvė mane išgelbės nuo bombos.
Tuo metu į namus įbėgo 13-metis Saša. Jis sušuko: „Aš esu Saša! Į mūsų namus ką tik pataikė bomba“. Paklausėme: „Kur mama, ar visi gyvi? Jis atsakė, kad visi gyvi, tik tėtis yra po griuvėsiais, mama bando jį iškasti. Tada paaiškėjo, kad tėtis mirė. Ramus ir mylintis tėtis gulėjo perskelta galva ir nenatūraliai sulenkta koja savo bute devintame aukšte. Ištraukti iš po griuvėsių ir palaidoti jį buvo neįmanoma. Po kelių dienų kartu su juo sudegė visas namas.
Mariupolyje daug kas nebuvo svarbu. Valgėme iš vienos lėkštės, kad neeikvotume vandens indų valymui, miegojome visi kartu, kad būtų šilčiau. Kai pamatydavome žmones iš kaimyninių kiemų keitėmės naujienomis. Pamiršome, kad yra parduotuvės, kad galima įsijungti televizorių, pabendrauti socialiniuose tinkluose, nusiprausti po dušu ar miegoti tikroje lovoje.
Esu gyva ir žinau, kad dar ilgai gyvensiu, nes spėjau išvažiuoti. Mano miestas miršta skausminga mirtimi. Dvidešimt dienų aš mirdavau su juo. Buvau pragare. Mūsų rūsyje visi meldėsi ir prašė, kad bomba nepataikytų į mus. Ar žinote, ką pamačiau, kai draugai mane vežė iš Mariupolio? Aš neatpažinau savo miesto. Per ilgai sėdėjau rūsyje, o per tą laiką mano miestas buvo lyginamas su žeme. Mačiau negyvus namus, apdegusias sienas, išverstus medžius ir lavonus kelyje. Bet ir tai nebuvo baisiausia, ką teko pamatyti.
Važiavome pro penkiolikos aukštų pastatą su juodais, apanglėjusiais langais be stiklų, iš jų plevėsavo, kaip liežuviai išvirtusios apsvilusios užuolaidos. Man atrodė, kad šis namas beveik nenukentėjo. Už namo buvo apgriuvusi siena, skeveldrų išraižyti balkonai, sprogimo bangos išnešti langai. Tai buvo tarsi nugrimuotas namas. Kaip miręs žmogus. Gyvas iš toli, miręs iš arti. Tokių namų buvo šimtai.
Mieste žmonės iki šiol sėdi rūsiuose. Jie neturi vandens, maisto, šviesos, negali išeiti į lauką dėl nuolatinių apšaudymų. Noriu, kad visi žinotų, kad civiliai žudomi kiekvieną dieną.
„Antrą dieną baigėsi vanduo ir duona, prekybos centrai buvo apiplėšti“ – Ilja, 35 m., Mariupolis
Mes iki galo netikėjome, kad gali įvykti karas, todėl iš pradžių buvome sutrikę. Pirmosiomis dienomis situacija neatrodė grėsminga – mes buvome namuose. Nuo kovo mėnesio teko „kraustytis“ į rūsį. Maždaug po kovo 4 dienos okupantai pradėjo šaudyti į mūsų rajonus. Antrą karo dieną parduotuvėse baigėsi vanduo ir duona, prie kiekvienos parduotuvės nusidriekė didelės eilės. Lentynos buvo tuščios.
Po kurio laiko visi prekybos centrai buvo apiplėšti. Iš esmės, valgėme savo maisto atsargas. Kasdien turėjome sukti galvą, kur gauti vandens. Terminaluose beveik akimirksniu pritrūko pinigų, niekur nebuvo įmanoma gauti grynųjų. Ryšys nutrūko pirmosiomis dienomis kartu su elektra. Apie kai kuriuos mano giminaičius žinių vis dar nėra, nežinome, kas jiems nutiko. Iš informacijos šaltinių – tik gandai. Retkarčiais, kas nors, ką nors išgirsdavo per radiją ir perduodavo kitiems.
Nakvodavome rūsiuose, o dieną retkarčiais pareidavome namo, jei buvo galimybė. Į rūsį nunešėme tik būtiniausius daiktus. Išeiti iš rūsio buvo pavojinga, bet reikėjo tai padaryti, norint gaminti maistą ir užvirti vandenį. Su mumis buvo ir žmonos sesuo su trejų metų vaiku. Ji labai bijojo – dėl savęs ir dėl vaiko.
Vieną dieną supratome, kad taip gyventi negalime, arba mirsime čia, arba pasinaudosime proga ir bandysime išvažiuoti. Tai įvyko spontaniškai – sėdome į automobilį ir išvažiavome. Mums pasisekė, prieš karą pripylėme pilną baką benzino, jo gauti kur nors mieste buvo neįmanoma. Pakeliui sutikome ne vieną automobilį, kuriam pakeliui pritrūko degalų.
Į Zaporožę atvykome per 26 valandas vietoj keturių. Nakvojome lauke, fronto linijoje. Palikti miestą buvo tikras iššūkis. Mariupolyje liko mūsų butas. Mes nežinome, kokios būklės jis yra šiuo metu. Mūsų namas buvo apgadintas apšaudymo metu, bet prieš išvažiuojant butas buvo nepažeistas. Praradome viską, ką turėjome, dingo viskas, ko daug metų siekėme.
„Norėjau verkti ir rėkti, bet bijojau išgąsdinti vaiką“ – Irina, 36 m., Chersonas
Visi žinojo, kad prasideda karas, sekė situaciją, kaip pasienyje renkasi rusų kariuomenė. Visi suprato, kad „karinės pratybos“ yra melas. Mums kilo klausimas, ar vykti į Sevastopolį. Ten gyvena mano tėvai, 85 metų senelis, vyro sūnus. 23 dieną su vyru nusprendėme, kad reikia susikrauti lagaminą ir išvykti, bet nespėjome. Nuėjome miegoti gana vėlai, o mano vyras pabudo vasario 24 dieną pusę šešių ryto nuo sprogimų. Jis mane pažadino ir pasakė, kad prasidėjo karas. Girdėjau sprogimus, bet negalėjau suprasti, kas vyksta.
Išsiunčiau savo tėvams balso žinutę, kad prasidėjo karas, į kurį tėvai atsakė: „Liaukitės panikuoti, tai jūsų neliečia, tai yra smūgiai į jūsų karinius vienetus“. Mane apėmė isterija, nes pradėjome skaityti žinias, informacijos srautas buvo didžiulis. Skaitėme apie pirmąsias civilių aukas. Susikrovę lagaminą nežinojome, kur ir kaip eiti. Žinojome tik tai, kad kariai ateis iš Krymo pusės, o tai reiškia, kad Krymo kryptimi eiti neįmanoma ir turime važiuoti į Ukrainos centrą arba į vakarus.
Tada išgirdome stiprų sprogimą, o pro langą pamačiau didelį dūmų stulpą. Tai buvo mano pirmoji karo nuotrauka pro virtuvės langą. Nusiunčiau tėvams, jie vis tiek nepatikėjo. Dabar suprantu, kad galėtume greitai užsukti į parduotuvę, nusipirkti prekių, kurios tą dieną dar buvo sandėlyje, sėsti į mašiną ir išvažiuoti. Bet niekas nežinojo, kas vyksta, todėl mes tiesiog sėdėjome namuose, su sukrautu lagaminu.
Po kelių valandų šio informacinio pragaro pajudėjome į artimiausią prekybos centrą, supratę, kad dabar visos parduotuvės užsidarys, arba nusidrieks didžiulės eilės. Apie 12:00 valandą lentynos buvo tuščios. Gyvenome dideliame rajone, ten yra daug parduotuvių, du turgūs ir prekybos centrai. Žmonės skubėjo į parduotuves, pirko viską, ką galėjo. Nepamenu tiksliai ką tą dieną pirkome, nes visada namuose turėjome šiek tiek atsargų. Žinojau, kad situacija blogės, todėl reikia nusipirkti daugiau maisto. Pirkau kūdikių maistą, kurio buvo labai daug, šiek tiek sauskelnių ir dribsnių, bet ne konservų. Žodžiu, kas pusvalandį lentynose buvo vis mažiau ir mažiau prekių.
Pradėjome skambinti kaimynams ir išsiaiškinome, kur yra slėptuvė. Mums pasakė, kad mokykloje yra rūsys – yra trys išėjimai, ventiliacija, šviesa. Pirmą naktį praleidome namuose – užklijavome langus lipnia juosta, virtuvėje priešais langą pastatėme šaldytuvą, spintą pastatėme priešais duris. Naktis buvo absoliučiai bemiegė, gulėjome ant kuprinių su drabužiais ir avalyne. Kalbant apie daiktus, ryte paniškai pradėjome krautis lagaminą, bet tada tiesiog supratome, kad su šiuo lagaminu nepabėgsime, todėl pasiėmėme kuprines, kurių vienoje buvo dokumentai ir pinigai, kitoje – vaikiškos sauskelnės, ir pora vaikiškų pėdkelnių su kepure, trečioje – maistas, vanduo ir keletas kitų daiktų. Taip praleidome savo pirmąją naktį.
Nuo pietų į regioną įžengė rusų karių kolona. Supratome, kad fiziškai keliai nebuvo užblokuoti, bet išvažiuoti buvo neįmanoma – visur vyko mūšiai ir sprogimai. Sekančias naktys praleidome namo rūsyje. Skaitėme žinias, kaip ir kur vyksta mūšiai, kaip žūsta civiliai. Buvo labai baisu. Be to, vakare sprogimų garsai buvo stipresni. Rūsyje buvo žmonės iš mūsų ar kaimyninio namo. Yra tokių, kurių šeimos turi mažų vaikų. Naktis taip pat buvo visiškai bemiegė, nes vaikai negalėjo nusiraminti ir užmigti. Mes bandėme miegoti ant kažkokių vamzdžių ir lentų, prisidengę skudurais ir antklodėmis, kurias pasiėmėme su savimi, kai bėgome į rūsį. Bandėme prieiti prie ventiliacijos ir prisijungti prie interneto, kad bent suprastume, kas dedasi virš mūsų galvų.
Ir tada perskaitėme, kad okupantai įžengė į miestą su ginklais. Nuo pat pirmųjų dienų pasirodė marodieriai, kurie apvogė parduotuves. Vakare buvo baisu sėdėti rūsyje, nes ji neužsirakina. Kai perskaitai žinias, kaip vyksta apšaudymai, supranti, kad jei kas nors atsitiks, gali nukentėti ne tiek nuo sprogimų, kiek nuo marodierių ar šitų orkų su ginklais, kurie paprasčiausiai pateks į rūsį ir geriausiu atveju apiplėš, o blogiausiu – nužudys. Norėjau verkti ir rėkti, bet bijojau išgąsdinti vaiką.
