Kaip jautėtės atvykdama į Lietuvą, kai sužinojote apie apdovanojimą Prezidentui Borisui Jelcinui, ir kaip jausdamasi išvykstate iš Lietuvos?
Viskas, kas susiję su Borisu Nikolajevičiumi, mane labai jaudina. Ypač kai jį apdovanoja. Man tai buvo ir džiaugsmas, ir pasididžiavimas. Aš dėkinga, kad Lietuva taip įvertino Borisą Nikolajevičių už jo nuopelnus pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę ir jo padėtus pagrindus tarpusavio santykiams.
Atvykau labai susijaudinusi, taip, kaip niekada nesijaudinau. O išvykstu labai nurimusi. Pamačiau, kad susitikau su žmonėmis, kurie labai gerai supranta situaciją, jiems santykių gerinimas visose srityse – problema, kurią reikia spręsti. Matyt, yra kažkokių problemų, juk taip visada būna. Bet aš žinau, koks Rusijoje žmonių požiūris į Lietuvą ir apskritai į Baltijos šalis. Supratau, kad taip pat pagarbiai čia, Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse, žiūrima į Rusijos žmones, todėl, manau, mūsų ateitis gera.
Kai rugpjūčio pučo dienomis tuometinis Rusijos Prezidentas Borisas Jelcinas, užlipęs ant tanko, pakvietė nepaklusti pučo organizatoriams, kur buvote Jūs? Ar Jus kas nors saugojo? Ar bijojote, kad tauta nepaklus Boriso Jelcino raginimams?
Aš viską žinojau, nes kreipimasis į tautą buvo rašomas pas mus, namuose. Borisas Nikolajevičius išvakarėse tik buvo grįžęs iš Kazachstano, įjungėme televizorių, o ten – baletas, daugiau nieko. Jis iškart pasakė, kad tai pučas. Visi susirinko pas mus, rašė kreipimąsi į žmones. Paskui jis nusprendė važiuoti į Baltuosius rūmus. Žinoma, sunerimau, ten juk tankai. O jis sako: „Aš paimsiu vėliavą, eisiu prieš tanką, tegu pamėgina šauti į Prezidentą.“
Sužinojome, kad iki Baltųjų rūmų jis nusigavo sėkmingai. Pirmąją naktį su vaikais matėme automatų vamzdžius, nukreiptus į mūsų namus. Buvo labai neramu. Naktį praleidome su Boriso Nikolajevičiaus apsauga kažkokiame bute, bet ilgiau neištvėriau – ryte iškart išvažiavome namo, o vaikai išvyko į butą mieste. Kai turėjome pravažiuoti užmiesčio namo apsaugos postą, mums liepė visiems gulti ant nedidelio UAZ grindų. Anūkas, kuriam tada buvo 10 metų, paklausė: „Ar iškart į galvą šaus?" Tai, žinoma, visus sukrėtė: ir jo tėvus, ir mane. Buvo labai neramu. Žinoma, mes labai jaudinomės. Buvome lyg apgultyje. Kieme mašinoje sėdėjo automatininkai, vaikai nenusirengdavo, jautėmės kaip ant vulkano.
Naina Jelcina atvyko į Lietuvą atsiimti apdovanojimo Borisui Jelcinui (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Daug kam buvo netikėta, kai Naujųjų išvakarėse Borisas Jelcinas pareiškė pasitraukiantis iš pareigų ir pranešė apie savo įpėdinį. Ar sunkiai Borisas Jelcinas apsisprendė atsisakyti posto?
Ne, Borisui Nikolajevičiui priekaištavo, kad jis niekada neišeis, kad valdžia jam svarbiau už viską. Ne, valdžia jam buvo reikalinga tik tam, kad galėtų veikti. Jis nusprendė, kad jo idėjas tegul įgyvendina jaunoji karta. Jam tai buvo visiškai neskausminga, nes pats taip nusprendė. O kai jis nusprendžia, iškart įgyvendina.
Aš dėl to buvau tik patenkinta, nes nenorėjau nei pirmojo jo prezidentavimo, nei tuo labiau antrojo. Tačiau taip susiklostė istorija, todėl tai buvo bene pati laimingiausia diena.
Buvęs Rusijos Ministras Pirmininkas Michailas Kasjanovas savo knygoje rašo, kad paskutinius metus Borisas Jelcinas gyveno izoliuotas, sekamas specialiųjų tarnybų, jo pokalbių buvo klausomasi. Ir visa tai organizavo Vladimiras Putinas. Ar tai tiesa?
Ne, tai visiškai netiesa. Niekas jo nesiklausė, niekas jam nieko nedraudė. Jis davė daug. Nors negaliu sakyti „daug“, nes jis duodavo interviu, kai manė esant reikalinga. Jis kalbėjo per televiziją ir gyveno normalų gyvenimą.
Esate sakiusi, kad Jums nemalonus pirmosios ponios statusas, nes pirmąja ponia reikia gimti, o ne tapti. Ar galite pasakyti, kuri ponia yra tarsi gimusi pirmąja?
Nežinau, aš negaliu pasakyti, tegul žmonės nusprendžia, ką jie laiko pirmąja ponia. O ponia ir gimti sunku, ir tapti ja turbūt sunku. Aš niekada nelaikiau savęs pirmąja ponia, nelaikiau savęs ir Prezidento žmona. Aš visada buvau Boriso Nikolajevičiaus žmona. Tekėjau ne už Prezidento, o už paprasto statybininko, todėl man jis visada buvo toks, už kokio tekėjau.
Ar tiesa, kad užsiimate joga?
Tiesa, jau penkeri metai, šešti eina. Manau, kad ji visiems naudinga. Yra daug jogos rūšių. Tai joga raumenims. Manau, kad ji labai padeda žmogui. Ja galima užsiimti bet kokio amžiaus, o po 50 metų, man regis, būtina. Aš, tiesa, pradėjau 75-erių, netgi 77-erių, bet, manau, ne per vėlai, todėl ramiausiai galiu vaikščioti avėdama aukštakulnius, net ir būdama 80 metų.
