Andrejus su nerimu stebėjo, kaip rusų kareiviai prijungė jo telefoną prie kompiuterio norėdami atkurti ištrintus failus. 28 metų rinkodaros specialistas Andrejus bandė išvykti iš Mariupolio gegužės pradžioje. Iš savo telefono jis ištrynė viską, kas, jo manymu, gali būti įtartina Rusijos kariškiams – trumpąsias žinutes apie Rusijos invaziją į Ukrainą ir nuotraukas, kuriose užfiksuotas jo gimtojo miesto, kurį per kelias savaites trukusį apšaudymą sunaikino Rusijos artilerija, nuotraukas.
Tačiau internetas Mariupolyje, kadaise šurmuliuojančiame pietų Ukrainos uostamiestyje, per Rusijos apgultį nutrūko, o Andrejus nespėjo ištrinti kai kurių savo įrašų socialiniuose tinkluose. Jis prisiminė, kad pirmosiomis karo dienomis pasidalijo keletu antirusiškų pranešimų ir Vladimiro Zelenskio kalbų. „Man – galas“, – pagalvojo jis.
Kariškiai, kaip man vėliau pasakojo Andrejus, tuo metu jau buvo atkreipę į jį dėmesį. Jis buvo filtravimo linijoje Bezymennoje kaime, esančiame į rytus nuo Mariupolio – ir tuo pat metu vienas iš rusų kareivių atkreipė dėmesį į jo barzdą. Kariškiai tai laikė priklausymu Azovo batalionui, turinčiam ryšių su kraštutinių dešiniųjų sluoksniais, ženklu.
„Ar jūs ir jūsų brigada žudote mūsų vaikinus?“ – paklausė Andrejaus. Jis atsakė, kad kariuomenėje netarnauja, o iškart baigęs mokslus pradėjo dirbti. „Jie nenorėjo nieko girdėti“, – sako jis.
Kareiviai tikrino Andrejaus telefoną ir aiškinosi jo politines pažiūras. Jo paklausė, ką jis mano apie Volodymyrą Zelenskį. Andrejus atsakė, kad Zelenskis yra „normalus“, o vienas iš kariškių paprašė jo atsakyti išsamiau. Andrejus jam pasakė, kad Zelenskis yra paprastas prezidentas, per daug nesiskiriantis nuo ankstesnių, o jis pats nelabai domisi politika. „Taip ir sakyk: „Aš nesidomiu politika“, – jam pasakė kariškis.
Andrejaus telefonas liko pas kareivius, jam buvo liepta palaukti už durų. Jis grįžo pas močiutę, tetą ir mamą, su kuria atvyko. Jiems buvo įteikti dokumentai išvykti iš okupuotos teritorijos. Po kelių minučių Andrejui buvo liepta grįžti į palapinę, kur Rusijos FSB saugumo tarnyba atliko tolesnius patikrinimus.
Prie stalo sėdėjo penki darbuotojai, trys iš jų buvo su balaklavomis. Jie parodė Andrejui jo socialiniame tinkle „Instagram“ paskelbtą vaizdo įrašą su prezidento Zelenskio kovo 1-osios kreipiniu ir prierašu: „Prezidentas, kuriuo galime didžiuotis. Grįžkite namo su savo karo laivu!“ Pirmas prabilo vienas iš darbuotojų. „Tu mums pasakei, kad nesidomi politika, bet pats remi nacių vyriausybę“, –prisimena Andrejus. „Tada jis smogė man į gerklę“
Andrejus sako, kad apie įrašus su Zelenskio kalba kariškiai sužinojo patikrinę jo telefoną kompiuteryje.
Kitas ukrainietis Dmitrijus pasakoja, kad jo telefonas taip pat buvo konfiskuotas patikrinimo punkte, kai kovo pabaigoje išvyko iš Mariupolio. 34 metų istorijos mokytojas pasakoja, kad Rusijos kariškiai jo telefone rado žinutę draugui su žodžiu „rašist“ (žodžių žaismas, kuriame susilieja sąvokos „Rusija“ bei „fašistas“). Dmitrijus pasakoja, kad kareiviai pradėjo jį mušti ir spardyti, o „viskas dėl to, kad aš pavartojau šį žodį“.
Dmitrijus pasakoja, kad buvo nuvežtas į buvusį policijos komisariatą Nikolskoje kaime, kuris taip pat tapo filtravimo punktu. „Vyresnysis pareigūnas smogė man keturis kartus kumščiu į veidą, – sako jis. – Atrodė, kad tai yra procedūros dalis.“
Jį tardę kariai teigė, kad tokie mokytojai kaip jis skleidžia proukrainietišką propagandą. Jo buvo klausiama nuomonės apie „2014 metų įvykius“, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį ir pradėjo remti prorusiškus separatistus Donecke ir Luganske. Jis atsakė, kad šis konfliktas žinomas kaip Rusijos ir Ukrainos karas. „Jie atsakė, kad Rusija su tuo neturi nieko bendra, ir paklausė, ar aš sutinku, kad tai pilietinis karas Ukrainoje“, – atsakė jis.
Darbuotojai dar kartą patikrino jo telefoną ir šį kartą aptiko knygos viršelio nuotrauką, kurios pavadinime aiškiai matoma raide „G“. „Pagavome!“ sušuko jie.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tvirtina, kad jo karas Ukrainoje yra šalies „denacifikacijos“ operacija, o kariai, pasak Dmitrijaus, manė, kad knyga yra apie Hitlerį.
Kitą rytą Dmitrijus kartu su dviem moterimis buvo perkeltas į kalėjimą separatistų kontroliuojamame Starobeševo kaime, Donecko srityje. Kameroje su keturiomis dviaukštėmis lovomis jis suskaičiavo 24 žmones. Po keturių dienų ir po dar vieno išsamaus tardymo jis pagaliau buvo paleistas ir galiausiai pateko į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Tai buvo prieš kelias savaites. Dmitrijus iki šiol nežino, kas atsitiko jo kameros draugams.
Andrejus tardymo palapinėje Bezymennoje pastebėjo du žmones surištomis rankomis už nugaros. Kol valdžios darbuotojai tardė Andrejų, jie liko vieni. „Jie pradėjo mane dar stipriau mušti. Visur“, – sako jis. Kažkuriuo metu po stipraus smūgio į pilvą pajuto, kad praras sąmonę, Andrejus atsisėdo ant kėdės.
„Maniau, kad bus geriau. Prarasti sąmonę ir kristi arba ištverti didesnį skausmą“ – pasakoja pašnekovas.
Andrejus nebuvo išsiųstas kažkur toli, neatskirtas nuo šeimos. Ukrainos pareigūnai teigia, kad filtravimo proceso metu tūkstančiai ukrainiečių išvyko į stovyklas, įrengtas Rusijos okupuotoje teritorijoje. Beveik visais atvejais jų artimiesiems nepasakoma, kur jie laikomi ir kodėl. „Buvau labai piktas, – sako Andrejus. – Tačiau tuo pat metu supratau, kad gali būti daug blogiau.
Jo mama bandė patekti į palapinę, tačiau darbuotojai ją sustabdė. „Ji buvo labai nervinga. Jai buvo pasakyta, kad prasidėjo mano „perauklėjimas“, ir kad ji neturėtų jaudintis – sako Andrejus.
Procesas, kurį Andrejus turėjo iškęsti, užtruko apie dvi su puse valandos. Jis netgi buvo priverstas įrašyti vaizdo žinutę su žodžiais „Šlovė Rusijos armijai!“ – šūkio „Šlovė Ukrainai!“ parodiją.
Andrejus sako, kad paskutinis jo užduotas klausimas buvo „ar jis suprato savo klaidas“. „Žinoma, atsakiau taip“, – sako jis. Kai Andrejus buvo paleistas, saugumiečiai atvedė dar vieną vyrą, kuris, matyt, anksčiau tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose: jis turėjo tatuiruotes. „Jį iškart metė ant žemės ir sumušė. Jie net nebandė kalbėti su juo“ – sako Andrejus.
Žmogaus teisių gynėjai: demonstruojamas žiaurumas yra beprasmis, karinio poreikio tam pateisinti nėra
Ukrainos valdžia teigia, kad Rusijos pajėgos ir jų remiami separatistai okupuotose teritorijose atlieka filtravimą, siekdami užmegzti galimus gyventojų ryšius su kariuomene, policija ar vietos administracijomis, bando kurti infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas.
Ypatingas dėmesys skiriamas vyrams, galintiems dalyvauti karo veiksmuose. Jiems tikrinama, ar ant pečių ir pirštų nėra mėlynių, kurios galėjo likti panaudojus šaunamąjį ginklą. Net moterys dažnai yra priverstos nusirengti kratai. Kijeve įsikūrusio Piliečių laisvių centro vadovė Oleksandra Matveičuk sako, kad filtravimo procesas, net ir be smurto, išlieka „nežmoniškas“. „Karinio poreikio tam nėra. [...] Jie bando okupuoti šalį įrankiu, kurį aš vadinu „neįtikėtina civilių kančia“. Kyla klausimas: kam gi reikia tiek žiaurumo? Kokiu tikslu?“.
49 metų plieno apdirbėjas Maksimas Bezymennoje kaime buvo priverstas nusirengti, o darbuotojai net patikrino jo drabužių siūles. Jo buvo klausiama, ar tarnavo Azovo dalinyje, ar simpatizuoja naciams – į abu klausimus atsakė neigiamai – ir kodėl norėjo palikti Mariupolį. „Pasakiau: „Tiesą sakant, jūs esate Ukrainos žemėje.“ Po šių žodžių vienas rusų karių trenkė Maksimui į krūtinę, Maksimas nukrito.“
„Padėjau galvą ant žemės ir susigriebiau už šonkaulių. Negalėjau atsikelti, – sako jis. – Buvo labai sunku kvėpuoti.“
Maksimas buvo nuvestas į kambarį, kurį jis vadina „narvu“. Visi kiti taip pat buvo laikomi ten. Jis pastebėjo, kad vienas vyras, kultūristas, turėjo senovės graikų dievo Poseidono tatuiruotę su trišakiu. Kariai, pasak Maksimo, trišakį supainiojo su Ukrainos herbu. „Jis jiems paaiškino, bet jie nesuprato. Tie, kurie buvo laikomi „narve“, negaudavo nei vandens, nei maisto, o į tualetą eidavo visų akivaizdoje“ – pasakojo Maksimas. Kažkuriuo metu jis, labai pavargęs, atsigulė miegoti ant grindų. Įėjo sargybinis ir spyrė Maksimui į nugarą, kad atsikeltų.
Žmonės buvo išvežami į tardymus, o grįžus „buvo aišku, kad jie buvo sumušti“, – pasakoja Maksimas. Jis pamatė maždaug 40 metų moterį, kuri gulėjo kampe, tikriausiai po smūgio į pilvą. 50 metų vyrui su sumušta lūpa, ant kaklo buvo raudonos mėlynės. Maksimas manė, kad vyras buvo smaugiamas. Niekas „narve“ nieko nesakė ir neklausė – visi bijojo FSB pareigūnų, galinčių stebėti „narvą“ iš vidaus.
Po 4-5 valandų Maksimas buvo paleistas ir jam leista išvykti iš Mariupolio. Po kelių dienų jis pasiekė Ukrainos kontroliuojamą teritoriją ir ligoninę. Maksimo krūtinės skausmas nesiliovė. Gydytojai nustatė, kad jam lūžo keturi šonkauliai.
Ukrainos generalinės prokuratūros Karo departamento vadovas Jurijus Belousovas sako, kad jo komanda turi pranešimų apie kankinimus ir net nužudymus filtravimo metu. „Atrodo, kad tai yra iš anksto apgalvota Rusijos politika ir gana gerai parengta. Tai tikrai nėra pavieniai atvejai ir ne vietiniai kariuomenės veiksmai“ – sako jis.
Jis pripažįsta, kad sunku patikrinti kaltinimus dėl kankinimų, bei nustatyti smurto mastą.
43 metų Vadimas buvo Mariupolio valstybinės įmonės darbuotojas. Jis pasakoja, kad kovo mėnesį buvo kankinamas Bezymennoje kaime. Separatistų kariai nuvežė jo žmoną tardymui, sužinoję, kad ji „pamėgo“ Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Facebook puslapį ir atkūrę jos telefone piniginės aukos Ukrainos kariuomenei čekį. „Bandžiau ją apsaugoti, bet jie mane pargriovė ant žemės“ – sako Vadimas. Jis atsistojo, bet separatistai jį sumušė. Taip nutiko kelis kartus, sako mariupolietis.
Kai rusų kareiviai suprato, kur jis dirba, Vadimas buvo nuvežtas į kitą pastatą. Ten, pasak jo, separatistai uždavinėjo jam „kvailus klausimus“ ir sumušė. „Jie naudojo elektros srovę. Aš vos nenumiriau. Kritau ir užspringau plombomis, kurios iškrito iš dantų“, – pasakoja Vadimas. Vyriškis vėmė ir prarado sąmonę. „Jie buvo įsiutę. Kai pabudau, liepė viską sutvarkyti ir toliau kankino elektros srove.“
Kankinimai, pasak Vadimo, nutrūko tik įsikišus rusų karininkams. Jie atliko dar vieną tardymą ir galiausiai paleido Vadimą. Išeidamas pamatė išnešamą jauną moterį, filtravimo metu kareiviai sužinojo, kad ji yra teisėsaugos darbuotoja.
„Ant jos galvos buvo uždėtas polietileninis maišelis, rankos buvo surištos. Mama verkė ir maldavo neimti dukters“ – pasakoja Vadimas.
Vadimas buvo paleistas su viena sąlyga: jis turėjo vykti į Rusiją. Nuo karo pradžios į Rusiją buvo priverstinai išsiųsta apie 1,2 milijono ukrainiečių, įskaitant tūkstančius Mariupolio gyventojų, praneša Ukrainos valdžia.
Vadimas, padedamas draugų, persikėlė į kitą Europos šalį – kur tiksliai, jis nesakė. Jis teigė iš dalies praradęs regėjimą, o gydytojai mano, kad tai įvyko dėl smūgių į galvą. „Dabar jaučiuosi geriau, bet atsigavimas užtruks ilgai“, – sako jis. Paklausiau jo apie filtravimą. „Jie išskiria šeimas. Žmonės „dingsta“. Tai grynas siaubas“ – atsakė Vadimas.
Rusijos gynybos ministerija neatsakė į kelis prašymus pakomentuoti kaltinimus. Rusijos režimas anksčiau neigė įvykdęs karo nusikaltimus Ukrainoje.
Pasak Andrejaus, jo motinai buvo pasakyta, kad jis buvo „perauklėjamas“.
Andrejus ir jo šeima dabar gyvena Vokietijoje. Jam teko lankytis ir Rusijoje. Prisimindamas, kas nutiko, jis sako, kad okupantai panaudojo filtravimo mechanizmą norėdami parodyti savo „absoliučią galią“. Kariai elgėsi taip, lyg jiems tai būtų „savotiška pramoga“ ir „ego patenkinimas“.
