Beveik 10 metų Lee So Yeon miegojo apatinėje dviviečio gulto dalyje viename kambaryje su dviem dešimtimis kitų moterų. Kiekviena jų turėjo spintelę, kur galėjo susidėti formą. Ant jų moterys statydavosi dvi fotografijas rėmeliuose. Vienoje jų – KLDR įkūrėjas Kim Il-sungas, o kitoje – jo palikuonis Kim Jong-ilas, dabar jau taip pat miręs.
Tarnybą ji baigė prieš dešimt metų, tačiau iki šiol negali pamiršti „sunkaus tvaiko“ betoniniuose barakuose.
„Mes labai prakaitavome. Čiužiniai, ant kurių miegojome, buvo pagaminti iš ryžių šiaudų, todėl visi kūno kvapai stipriai į juos įsigerdavo… Tai buvo gana nemalonu“, – pasakojo leidiniui Lee So Yeon.
Dar viena neišnaikinamo prasto kvapo priežastimi buvo tragiška higienos situacija. „Vienas iš baisiausių išbandymų mums, moterims, buvo atimta galimybė pasinaudoti normaliai dušu, nes karšto vandens nebuvo išvis. Jie paprasčiausiai ištempdavo žarną. Iš ten pas mus nuolat lindo gyvatės ir varlės“, – savo prisiminimus dėstė dabar jau 41-ių pabėgėlė.
Universiteto dėstytojo dukra augo pačioje šalies šiaurėje. Daugelis vyrų jos šeimoje buvo kariškiai, ir kuomet 1990-aisiais KLDR prasidėjo badas, ji išėjo į armiją savanore – ją įkvėpė mintis kasdien gauti garantuotą maisto davinį.
Taip pat pasielgė ir tūkstančiai kitų jaunų moterų.
„Badas buvo ypač sunkus išbandymas Šiaurės Korėjos moterims. Daugelis buvo priversto užsiimti fizine veikla, daugelis patyrė blogą elgesį, įskaitant priekabiavimą ir prievartą“, – pasakojo Jieun Baek, knygos „Slapta Šiaurės Korėjos revoliucija“ autorė.
Požiūris į pabėgėlius
Ekspertės Šiaurės Korėjos klausimais Juliette Morillot ir Jieun Baek tvirtina, kad Lee So Yeon pasakojimai atspindi kitų liudininkų istorijas, kurias jie yra girdėję, tačiau pažymi, kad istorijos, kurias pasakoja pabėgėliai iš KLDR derėtų vertinti atsargiai.
„Šiandien poreikis informacijai iš Šiaurės Korėjos yra milžiniškas. Daugelį tai įkvepia tam tikriems istorijų žiniasklaidai pagražinimams, ypač jeigu tai yra paskatinama pinigine premija. Daugelis bėglių, kurie nenori sietis su žiniasklaida, kritikuoja taip vadinamuosius „karjeros pabėgėlius“. „Tai svarbu turėti omenyje“, – pasakojo Jieun Baek. Pasak ekspertų, pačios Šiaurės Korėjos oficialieji šaltiniai yra vienareikšmiškai „gryna propaganda“.
Leidinys BBC pažymi, kad Lee So Yeon už savo interviu leidiniui pinigų negavo.
Iš pradžių 17-metei Lee So Yeon kariuomenės gyvenimas patiko: ją motyvavo patriotiškumo ir kolektyvinės veiklos jausmas. Ją įkvėpė jai išduotas elektrinis fenas, nors elektros beveik niekada ir nebuvo, tai praktiškai naudos iš gauto įrenginio jai nebuvo daug.
Vyrų ir moterų dienotvarkė buvo praktiškai vienoda. Moterims šiek tiek sumažindavo fizinių užduočių kiekį, tačiau jos privalėjo kiekvieną dieną užsiimti tvarkymu ir maisto ruoša – vyrai nuo šių užduočių buvo atleisti.
„Šiaurės Korėja – konservatyvi bendruomenė su tradiciniais lyčių vaidmenimis. Moterį ten mato kaip „tą, kuri vadovauja puodo dangčiui“, o tai reiškia, kad ji privalo likti virtuvėje, kur jai ir vieta“, – aiškino Juliette Morillot, knygos „100 klausimų apie Šiaurės Korėją“ autorė.
Varginančios treniruotės ir nuolatos mažinamas maisto racionas palaipsniui pradėjo veikti Lee So Yeon bei kitų merginų-karių sveikatos būklę.
Po pusmečio ar metų tarnybos mums sustodavo menstruacijų ciklas dėl nuolatinio nevalgymo ar streso. Moterys kalbėjo, kad jos džiaugiasi dingus mėnesinėms. Jos tuo džiaugėsi, nes situacija buvo tokia sunki, kad jeigu joms dar pasireikštų ir mėnesinės, būtų dar sunkiau“, – aiškino ji.
Kas bėga iš šalies?
Beveik 70 proc. pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos – moterys. Tai susiję su aukštu moterų nedarbo lygiu šalyje.
Pusei jų – nuo 20 iki 30 metų. Daugeliu tai yra aiškinama tuo, kad jauniems yra lengviau perplaukti upes ir imtis fiziškai varginančios kelionės.
Lee So Yeon teigimu, jos tarnybos laikotarpiu kariuomenėje intymiosios higienos priemonės moterims-karėms nebuvo numatytos, todėl jai ir kartu tarnavusioms moterims, nelikdavo nieko daugiau, kaip naudoti įklotus daug kartų.
„Moterys iki šiol naudoja tradicinius įklotus iš medvilnės. Kiekvieną naktį juos tenka periodiškai skalbti toliau nuo vyrų žvilgsnių, todėl moterys keliasi anksti ir juos skalbia“, – aiškino situaciją J. Morillot.
Visai neseniai ji kalbėjosi su kitomis KLDR tarnavusiomis moterimis, kurios patvirtino, kad joms dažnai dingsta menstruacijos. „Vienai iš merginų, su kuria bendravau, buvo vos 20 metų. Jos teigimu, ji taip įnirtingai treniravosi, kad jai 2 metus nebuvo mėnesinių“, – pasakojo J. Morillot.
Nors Lee So Yeon ir pateko į kariuomenę savanore, 2015-aisiais buvo paskelbtą, kad visos KLDR moterys, sulaukusios 18 metų, privalo atlikti 7 metų karinės tarnybos šauktinio tarnybą.
Paraleliai Šiaurės Korėjos valdžia paskelbė iki tol negirdėtą žingsnį – buvo pažadėta moterims kariuomenėje išdalinti prestižiniu vadinamo prekės ženklo „Daedong“ higienos produkciją.
„Tikriausiai, tai buvo bandymas užglaistyti praeities nepatogumus. Tie pareiškimai turėjo sušvelninti visuomenėje sklandančius įsitikinimus dėl sudėtingos moterų kariuomenėje padėties. Toks žingsnis, skirtas pakelti kovinę dvasią ir priversti moteris manyti: oho, mumis rūpinsis!“ – pasakoja Jieun Baek.
Teigiama, kad dar vieno prestižinio prekės ženklo „Pyongyang Products“ kosmetinę produkciją taip pat pradėjo platinti keliuose moterų aviacijos daliniuose. Tai nutiko netrukus po Kim Jong Uno 2016-ųjų kalbos, kurioje jis pareikalavo, kad Šiaurės Korėjos kosmetinės prekės „privalo konkuruoti su pasauliniais prekės ženklais, tokiais kaip „Lancome“, „Chanel“ ir „Christian Dior“.
Tačiau tuo pat metu moterys, tarnaujančios kariniuose daliniuose už miestų ribų, dažnai neturi galimybės pasinaudoti individualiomis tualeto kabinomis. Kai kurios iš J. Morillot kalbintų moterų teigė, kad dažnai joms tekdavo atlikti gamtinius reikalus stebint vyrams, dėl ko jos jautėsi itin pažeidžiamos.
Karinė tarnyba Šiaurės Korėjoje
Moterys KLDR privalo tarnauti mažiausiai septynerius metus; vyrams tarnyba kariuomenėje trunka 10 metų – tai vienas iš ilgiausių šauktinių tarnavimo laikotarpių pasaulyje.
Ekspertų skaičiavimais, apie 40 proc. moterų, kurių amžius 18-25 metai, nešioja uniformą – manoma, kad šis skaičius netrukus dar išaugs, nes privalomoji moterų tarnyba tapo privaloma tik prieš dvejus metus.
Oficialiosios valdžios duomenimis, karinės išlaidos šalyje sudaro 15 proc. biudžeto, tačiau ekspertai mano, kad šis skaičius gali siekti ir 40 proc. Nuo karinės tarnyboss gali būti atleidžiami talentingi sportininkai ar muzikantai.
Leidinio kalbintos ekspertės vieningai patvirtino informaciją apie seksualinę prievartą KLDR kariuomenėje.
J. Morillot teigimu, kuomet ji pradėdavo kalbėti su pabėgusiomis iš Šiaurės Korėjos moterimis-karėmis, daugelis jų pareiškė, kad „tai nutikdavo su kitomis“. Nė viena iš jų nepripažino, kad pati nuo to nukentėjo.
Lee So Yeon taip pat teigė, kad nepatyrė prievartos karinės tarnybos metu nuo 1992 iki 2001 metų, tačiau daugelis kartu tarnavusioms moterims pasisekė mažiau. „Kuopos vadas užsilaikydavo savo kabinete dalinio teritorijoje po tarnybos ir prievartavo savo pavaldines kares. Tai kartodavosi vėl ir vėl, tam nebuvo galo“, – pasakojo ji.
KLDR kariuomenės atstovai tvirtina, kad į šią problemą žvelgia itin rimtai, o vyrams prievartautojams gresia iki 7 metų kalėjimo.
„Tačiau daugeliu atveju niekas nesutinka liudyti. Todėl vyrai paprasčiausiai lieka nenubausti“, – teigia J. Morillot.
Ji pridūrė, kad seksualinių nusikaltimų nutylėjimo priežastis slypi patriarchaliniuose Šiaurės Korėjos visuomenės santykiuose – dėl to moterys taip pat atlieką didžiąją dalį juodo darbo kariuomenėje.
Ypač bejėgės jaučiasi moterys iš skurdžių šeimų, kurias pašaukia į statybos batalioną ir kurios glaudžiasi kukliose patalpose barakuose.
„Buitinis smurtas iki šiol visur yra priimamas kaip neišvengiamybė ir nėra viešinamas, tas pats vyksta ir kariuomenėje. Tačiau noriu pabrėžti tą faktą, kad panaši santykių kultūra vyrauja ir Pietų Korėjos kariuomenėje“, – tvirtina tyrinėtoja.
Lee So Yeon tarnavo seržante ryšininke netoli sienos su Pietų Korėja ir iš kariuomenės išėjo būdama 28 metų. Ji buvo laiminga galėdama praleisti daugiau laiko su šeima, tačiau nesijautė pasirengusi gyvenimui už kariuomenės ribų bei nuolat jautė finansinius sunkumus.
2008-aisiais ji nusprendė bėgti į Pietų Korėją. Pirmasis bandymas nepavyko: ją sugavo pasienyje su Kinija ir išsiuntė metams į koloniją. Antrojo bandymo metu, netrukus po išėjimo į laisvę, ji perplaukė Tumangano upę ir nusigavo į Kiniją. Pasienyje ji susitiko su tarpininku, kuris padėjo jai perbėgti iš Kinijos į Pietų Korėją.
