Lipecko (Rusija) srities teismas vairuotoją Anatolijų Sedychą (46 m.) nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Su garsiuoju žudiku Andrejumi Čikotila lyginamas A. Sedychas pripažintas kaltu dėl daugybės moterų išžaginimų ir nužudymų.
Prašė išteisinti
Prokuroras reikalavo, kad „Lipecko maniaku" pramintas nusikaltėlis visą bausmę atliktų kalėjime, tačiau teisėjas skyrė kalėti ypatingo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Nukentėjusiųjų giminės labai pasipiktino, kai net išklausęs nuosprendį A. Sedychas tebetvirtino, jog esąs nekaltas, šių nusikaltimų nepadaręs, ir prašė jį išteisinti.
Bylos medžiagoje surinkti faktai, kad „Lipecko maniakas" nuo 1998 iki 2004 metų šiurpino srities centro gyventojus siaubingomis žmogžudystėmis bei prievartavimais. Įrodyta, jog tuo laikotarpiu A. Sedychas tris moteris nužudė, o dar devynias nužudė išžaginęs. Visos žudiko aukos dar nebuvo sulaukusios nė 29 metų.
Pasmaugdavo jų pačių rūbais
A. Sedychas veikė pagal tą pačią schemą. Savo automobiliu nusivežęs į nuošalias vietas, tas moteris sumušdavo, o paskui – išžagindavo. Baimindamasis, kad nukentėjėlės nesiskųstų, jas pasmaugdavo jų pačių rūbais. Mažiausiai tris kartus A. Sedychas pasisavino ir savo pasmaugtų merginų asmeninius daiktus.
Minimu laikotarpiu Lipecko srityje panašiai buvo išprievartauta ir nužudyta nuo 15 iki 30 moterų.
Kelis kartus A. Sedychas buvo patekęs į milicijos akiratį, nors du vaikus auginančio pavyzdingo šeimos tėvo įtarti teisėsaugininkai vis nesiryždavo. 1998 metais liudininkai įsiminė pirmą nusikaltėlio automobilio valstybinio numerio raidę, tad A. Sedychas buvo apklaustas tarp šimto kitų įtartų automobilių savininkų, tačiau sugebėjo neišsiduoti tardytojui.
Dar du kartus pas įtariamąjį buvo rasti jo aukų mobilieji telefonai, bet jis išsisukdavo, tikindamas, esą įsigijęs iš nepažįstamų žmonių. Tačiau svariausiu argumentu maniako naudai tapo tai, jog kai kurių aukų kūnuose buvo rasta ketvirtos grupės kraują turinčio vyro spermos pėdsakų, o paties įtariamojo kraujas buvo trečios grupės.
2000 metų pabaigoje maniakas vos vėl neįkliuvo, kai jo automobilį ant upės kranto atsitiktinai sustabdė Žuvies apsaugos inspekcijos pareigūnai. Jie atkreipė dėmesį į automobilyje gulėjusius moteriškus kailinius, tačiau vairuotojas pareiškė, kad šie kailiniai priklauso jo žmonai. Vandenyje plūduriuojantį nužudytos moters kūną inspektoriai aptiko jau automobiliui nuvažiavus...
Už pagalbą sulaikant maniaką buvo pažadėta 100 000 rublių premija ir automobilis, tačiau nuo 2003 metų, kai po miesto dienos šventės buvo rasta paskutinė smurtautojo auka, siaubingi nusikaltimai liovėsi.
Ir telefonas, ir „žiguliukas"
A. Sedychą išdavė iš paskutiniosios aukos pagrobtas mobilusis telefonas. Nuo to laiko jo numeris vis dar buvo kontroliuojamas. Po 5 metų vienas žudiko giminaitis atsitiktinai rado šį telefono aparatą garaže ir jį įjungė...
Lipecko srities vidaus reikalų valdybos operatyvinės paieškos skyriaus pareigūnai skubiai nuvyko į telefono „atgijimo" vietą ir ten, A. Sedychui priklausančiame garaže, aptiko salotinės spalvos šešto modelio „žiguliuką". Liudininkai ir išgyvenusios aukos teigė, kad maniakas važinėjo būtent šviesios spalvos VAZ-2106. Garaže buvo rastos dvi nužudytoms moterims priklausiusios striukės bei liemenėlė. Genetinė ekspertizė parodė, kad ant aukų kūnų rasta biologinė medžiaga visiškai sutampa su nuo A. Sedycho paimtais pavyzdžiais.
A. Sedycho kalte nenorėjo patikėti nei jo šeima, nei pažįstami. Tuo metu jau seneliu tapusį storulį artimieji bendradarbiai laikė tingiu ir geraširdžiu žmogeliu.
Žudikas – pakaltinamas
Du mėnesius A. Sedychas neigė bet kokius kaltinimus ir pasidavė tik sulaukęs Maskvoje atliktos genetinės ekspertizės rezultatų. Atliekant tardymo eksperimentus, jis neįtikėtinai tiksliai parodydavo nužudymų vietas. Prisipažino nužudęs 6 moteris, nors genetinė ekspertizė nurodė, kad jis dalyvavo 8 žmogžudystėse. Galiausiai tyrėjai A. Sedychui pateikė įtarimus dėl 12 tokiais pačiais būdais ir aplinkybėmis nužudytų moterų mirties.
Kompleksinė psichologinė-psichiatrinė ekspertizė nustatė, kad A. Sedychas – pakaltinamas. Proceso metu teisiamasis ne kartą keitė savo parodymus. Pradžioje prisipažinęs, jog įvykdė kelias „demoniškų jėgų įkvėptas" žmogžudystes, vėliau visiškai atsisakė savo parodymų. Jis pareiškė, esą Jelecko tardymo izoliatoriuje save apkalbėjęs spaudžiamas milicijos pareigūnų. Ši versija galop visiškai buvo paneigta teisme.
Tardymo izoliatoriuje A. Sedychas įnirtingai studijavo mokslinę literatūrą ir net parašė 250 puslapių traktatą, kuriame bandė paneigti genetinę ekspertizę, įrodžiusią 99,99 procentų tikimybę, jog tai jis dalyvavo su išžaginimais susietuose nužudymuose.
47-ojo gimtadienio išvakarėse paskelbtą nuosprendį A. Sedychas apskundė Rusijos Federacijos Aukščiausiajam Teismui.
