Viktor Denisenko / Geopolitika
Rusijos veiksmai Ukrainoje ir kariuomenės telkimas prie jos sienų griauna visą regiono saugumo infrastruktūrą. Suprantama, šiandien pagrindinis smūgis yra nukreiptas link rytinės ir pietinės Ukrainos dalies, tačiau šie įvykiai verčia nerimauti ir kitas valstybes, kurios gali būti paveiktos šios geopolitinės krizės.
Štai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nuolat kartoja savo valdininkams, kad jie pasimokytų iš įvykių Ukrainoje. Tiesa, kaimyninės šalies prezidentas labiau akcentuoja kovą su korupcija, tačiau pamokų iš šios situacijos gali būti išmokta ir daugiau.
Labiau nei Baltarusijai tenka nerimauti Moldovai – ypač turint prieš akis ne vien Krymo užgrobimo istoriją, bet ir įvykius Gruzijoje 2008 metų rugpjūčio mėnesį, po kurių Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos – nuo Gruzijos atplėštų teritorijų – nepriklausomybę. Šis nerimas yra susijęs su Kišiniovo iš esmės nekontroliuojama separatistine teritorija – Padniestre. Nepripažintos Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) vadovai vėl sujudo (lygiai tokį pat aktyvumą jie demonstravo ir po minėtų įvykių Gruzijoje). Padniestrės separatistai neslepia siekio įsijungti į Rusijos sudėtį. Jie mano, kad įvykiai Kryme leidžia tikėtis palankaus Maskvos požiūrio ir jų atžvilgiu, juolab kad esant naujoms aplinkybėms Padniestrė gali turėti strateginę reikšmę.
Svarbu priminti geografinę šios separatistinės teritorijos padėtį. Padniestrė (teritorija – 4163 km2, gyventojų – apie 0,5 milijono) iš esmės yra užspausta tarp Moldovos, nuo kurios ji siekia nepriklausomybės, ir Ukrainos. Dėl šios priežasties anksčiau į šios teritorijos prisijungimo prie Rusijos perspektyvą buvo žiūrima gana skeptiškai. Maskva ilgą laiką pati neigdavo tokią galimybę, o jei toks žingsnis ir būtų žengtas – Padniestrė taptų anklavu (panašiai kaip Kaliningrado sritis), kurio susisiekimas su Rusija būtų apsunkintas. Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai verčia kitaip pažvelgti į galimus regiono žemėlapio pokyčius.
Rusijos veiksmai po Krymo aneksijos yra sunkiai prognozuojami. Tarp scenarijų, kuriuos gali bandyti realizuoti Maskva, kalbama ir apie koridorių tarp Padniestrės ir „rusiško“ Krymo. Taip ši teritorija būtų sujungta su Rusija (pripažįstant, kad Krymas yra Rusijos dalis). Ukrainai tai reikštų dar dalies savo teritorijos praradimą, nes kuriant tokį koridorių greičiausiai būtų prarasti Chersono ir Odesos uostai ir turbūt svarbiausia – Mykolajevas su savo laivų (įskaitant karinius) statyklomis. Neverta net kalbėti apie tai, kad panašus scenarijus yra labai nepageidautinas Kijevui. Sunku vertinti, kiek jis yra realistiškas, tačiau bandymas jį realizuoti greičiausiai reikštų realų karą tarp Rusijos ir Ukrainos. Praradęs Krymą Kijevas yra gana ryžtingai nusiteikęs neleisti tolesnio šalies byrėjimo. Nors ir sunkiai, Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsigauna po šoko. Tikrindama savo kariuomenės parengtį Ukraina kovo pradžioje surengė plataus masto karines pratybas.
Suprantama, „žaliųjų žmogeliukų“ (kaip neoficialiai vadinami neva Krymo savigynos būriams priklausantys kovotojai) savo teritorijoje atsiradimo nepageidautų ir Moldova. Nerimas didėja artėjant birželio mėnesiui, kai Moldova ir Gruzija galėtų pasirašyti asociacijos sutartis su Europos Sąjunga. Vargu ar toks žingsnis pradžiugintų Maskvą, kuri vertina posovietinę erdvę kaip savo tiesioginių interesų ir įtakos zoną. Baiminamasi, kad Kremlius gali bandyti sutrukdyti Moldovai ir Gruzijai šią sutartį pasirašyti. Moldovos atveju gali būti siekiama pasinaudoti sudėtinga padėtimi regione ir Padniestrės veiksniu.
Rengdamasis blogiausiam scenarijui Moldovos prezidentas Nikolajus Timofti įsakė įvesti kariuomenėje padidintą karinę parengtį. Toks įsakymas nuskambėjo Moldovos gynybos tarybos posėdyje po to, kai jame buvo pristatytas naujas šalies gynybos ministras Valerijus Trojenka. Šiame posėdyje N. Timofti akcentavo, kad Ukraina prarado Krymą, nes jos kariuomenė nesugebėjo greitai reaguoti į situacijos pokyčius. Pasak Moldovos prezidento, jo šalies ginkluotosios pajėgos turėtų būti pasirengusios atsakyti į bet kokias provokacijas. Kartu N. Timofti pripažino, kad Moldovos kariuomenė susiduria su daugybe problemų, kurias reikėtų neatidėliotinai spręsti.
Ar Moldovos ginkluotosios pajėgos galėtų reikalui esant pasipriešinti Rusijos kariuomenei? Šiandien šis klausimas iš esmės yra retorinis. Moldova nepasižymi dideliais ekonominiais laimėjimais (ji turi negerą vienos skurdžiausių Europos valstybių šlovę). Dėl jos kariuomenės irgi nėra didesnių iliuzijų (taip pat ir pačioje Moldovoje). Tačiau grėsmės ir Rusijos veikimo būdo supratimas gali paskatinti situacijos pokyčius. N. Timofti pareiškimas byloja, kad gynybos klausimas tampa vienu iš prioritetinių Moldovos politikos klausimų, o tai leidžia prognozuoti, kad kariuomenės finansavimui ir modernizavimui dabar bus skiriamas ypatingas dėmesys. Padėti šioje srityje galėtų ir artimiausia Moldovos sąjungininkė – Rumunija, juolab kad Bukareštas yra gerokai sunerimęs dėl situacijos regione. Rumunija turi su Ukraina 640 kilometrų sieną. Rusijos aktyvumas – Krymo užgrobimas ir bandymas destabilizuoti situaciją rytinėse Ukrainos dalyse – verčia Rumuniją pirmiausia nerimauti dėl savo saugumo. Siekdamas spręsti šią problemą, Bukareštas yra tarp tų politinių centrų Europoje, kurie mano, jog sprendžiant Ukrainos krizės klausimą aktyvesnę poziciją turėtų užimti NATO. Gynybinio aljanso užduotis pirmiausia formuluojama kaip būtinybė padidinti gynybinį šalių-narių, besiribojančių su Ukraina (šiuo atveju Rumunijos ir Lenkijos), potencialą, kad esant reikalui NATO galėtų operatyviai reaguoti į bręstančias grėsmes. Pati Rumunija irgi svarsto galimybę pagreitinti jau suplanuotą 48 naikintuvų F-16 („Flighting Falcon“) įsigijimą.
Sunkiau kalbėti apie tai, ar iškilus panašiam pavojui kaip ir Ukrainoje Moldova galėtų tikėtis realaus, o ne tik moralinio Rumunijos palaikymo. Dar kovo pradžioje tarptautiniame Kišiniovo oro uoste įvyko Moldovos ir Rumunijos vyriausybių vadovų susitikimas ir konsultacijos. Šiame susitikime natūraliai buvo paliestas ir saugumo klausimas. Po susitikimo bendraudamas su žurnalistais, Moldovos ministras pirmininkas Iurie Leanca pažymėjo, jog atsakant į naujus regione kylančius iššūkius Moldovai būtinai reikia koordinuoti savo veiksmus su Rumunija. Tačiau neatrodo, kad susitikimo metu būtų pasiekta kokių nors konkrečių susitarimų šioje srityje.
Suprantama, kad Moldovai labai norėtųsi gauti aiškesnių signalų (o gal ir konkrečių garantijų) iš savo sąjungininkų, nes Kišiniovui tenka nerimauti ne vien dėl Padniestrės, kurioje pastebima Rusijos karinių pajėgų koncentracija: prasidėjus įvykiams Kryme buvo pranešama apie papildomą maždaug 700 specialiųjų pajėgų kovotojų dislokavimą Padniestrėje.
Visų šių įvykių kontekste separatizmo pavojus bręsta ir kitame Moldovos regione – Gagauzijoje. Šis regionas turi autonominės teritorijos Moldovoje statusą. Vasario pradžioje Gagauzijoje irgi buvo surengtas „referendumas“, kuriame autonominės teritorijos gyventojai pasisakė už suartėjimą ne su Europos, o su Muitų sąjunga. „Referendume“ taip pat buvo pritarta Gagauzijos teisei apsispręsti būti su Moldova ar be jos: toks apsisprendimas būtų susietas su Moldovos statuso pasikeitimu jos narystės ES ar NATO atveju.
Suprantama, Kišiniovas nepripažino šio referendumo ir jo rezultatų, tačiau savaime tai Gagauzijos problemos neišsprendžia. Centrinei Moldovos valdžiai tai yra dar vienas nemalonus signalas, rodantis, kad didėjantis regioninis nestabilumas gali rimtai paveikti ir ją. Sunku prognozuoti, kaip Moldova galėtų susitvarkyti su tokio pobūdžio krizę, tačiau, kita vertus, ji bent jau pradeda jai ruoštis.
