Gydytojas Harry Vintersas ir istorikas Levas Lurie pranešimą apie Leniną pristatė kasmetinėje Merilendo medicinos universiteto konferencijoje, kurioje nagrinėjamos žymių žmonių mirtys.
53 metų Leninas prieš pat mirtį 1924 metais patyrė keletą insultų, tačiau kas juos sukėlė – neaišku.
Atlikus skrodimą nustatyta, kad jo smegenų kraujagyslės buvo smarkiai sukietėjusios, tačiau sunku suprasti, dėl ko, teigė konferencijos organizatorius Philipas Mackowiakas.
„Visų pirma, jis buvo jaunas, antra, jam nebūdingas nė vienas svarbus rizikos faktorius“, – teigė Ph. Mackowiakas.
Leninas nerūkė ir arti savęs neprisileido kitų rūkalių. Jis taip pat nesirgo diabetu, neturėjo antsvorio, o per skrodimą neaptikta jokių aukšto kraujo spaudimo požymių, teigė Ph. Mackowiakas.
Anot jo, kai mirė Leninas, rusai įtarė, kad to priežastis – sifilis.
Tačiau, anot H. Vinterso, Lenino nenaudai veikė jo šeimos istorija.
Leninas nuo sifilio gydytas primityviais vaistais, kurie tuo metu buvo prieinami. Nors ši lytiškai plintanti liga gali sukelti insultus, Lenino atveju iš jokių simptomų ar skrodimo rezultatų to nematyti, pažymėjo medikas.
Lenino tėvas mirė sulaukęs 54-erių, tad gali būti, kad jų abiejų arterijos buvo linkusios kietėti. Stresas taip pat yra insultų rizikos faktorius, o neabejojama, kad komunistų revoliucionierius jo patyrė tikrai daug, teigė neurologas.
„Pavyzdžiui, žmonės nuolat mėgino jį nužudyti“, – kalbėjo H. Vintersas.
L. Lurie, Rusijos istorijos ir politikos ekspertas iš Sankt Peterburgo, teigė, kad nors Leninas ir patyrė keletą insultų, jis įsitikinęs, kad jį nuodais pribaigė Josefas Stalinas. Anot H. Vinterso, egzistuoja ir tokia galimybė.
Lenino sveikata pamažu vis prastėjo. 1921 metais jis pamiršo svarbios kalbos žodžius, o po vieno insulto turėjo mokytis iš naujo kalbėti ir rašyti kaire ranka. Po dar vieno stipraus insulto suparalyžiuota viena jo kūno pusė, jis nebegalėjo kalbėti.
Tačiau, anot L. Lurie, Leninas 1924 metais pakankamai sustiprėjo, kad galėjo švęsti Naujuosius metus ir vykti į medžioklę. Leninas, kuris rėmė Stalino kilimą valdžioje, galėjo suprasti padaręs klaidą ir galbūt ėmė vienytis su Leonu Trockiu, o dėl to Stalinas galėjo Leniną nunuodyti, teigė istorikas.
Pasak L. Lurie, nuodijimas galiausiai tapo vienu mėgstamiausių Stalino metodų, kaip atsikratyti priešų.
„Juokingiausia tai, kad Maskvoje vis dar saugomos Lenino smegenys, taigi galėtume tai ištirti“, – kalbėjo istorikas.
Balzamuotas Lenino kūnas vis dar eksponuojamas Raudonojoje aikštėje esančiame mauzoliejuje.
H. Vintersas, apžvelgęs skrodimo duomenis ir Lenino ligos istoriją, teigė, kad skrodimo metu toksikologiniai tyrimai, galėję atskleisti, ar jis buvo nunuodytas, nebuvo atlikti. Iš to meto dokumentų matyti, kad likus kelioms valandoms iki mirties, Leninas buvo aktyvus ir kalbėjo.
„Tuomet jis patyrė daug tikrai smarkių traukulių, kurie yra gana neįprasti, kai kalbama apie insultą“, – pastebėjo H. Vintersas.
