Mūsų tautiečiai užsienyje randa ne tik laimę, bet ir mirtį, o gedintiems artimiesiems tenka dar ir didelis ir brangus rūpestis – parsivežti palaikus.
„Akistata“ pabandė išsiaiškinti, kodėl parvežti iš užsienio mirusįjį neretai prireikia penkiaženklės sumos.
Atėjus krizei, 46 metų Jonas Stanevičius iš Karklėnų (Kelmės r.) susidūrė su problema, kurią Lietuvoje žino beveik visi jo bendraamžiai – artėdamas prie penkiasdešimtmečio, darbdaviams imi atrodyti pernelyg sukriošęs, kad jie priimtų tave į darbą, bet „Sodrai“ būni dar per jaunas, kad pretenduotum į pensiją.
Galiausiai darbo birža J. Stanevičiui rado darbo vietą Užventyje, esančiame už keliolikos kilometrų. Tačiau paskaičiavęs, kad vien važinėdamas į darbą benzinui ar bilietams išleis kone visą jam pasiūlytą „lietuvišką“ minimalią algą, J. Stanevičius turėjo šio pasiūlymo atsisakyti.
Ir iškart tapo Lietuvos valstybei rakštimi. Valdininkai jį išbraukė iš bedarbių, tik iš mokesčių mokėtojų – ne, toliau reikalavo nežinia iš ko mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį.
Pakliuvus į tokią situaciją karklėniškiui beliko susikrauti daiktus ir, atsisveikinus su žmona bei trimis vaikais, traukti ieškoti laimės į užjūrius.
Tragedija prie kelto
Pirmas blynas neprisvilo – darbščiam ir neišlepusiam lietuviui Švedijos statybose sekėsi. Antrą kartą nuvažiavęs, J. Stanevičius vėl atidirbo sutartą laiką ir vasarą su keliais kitais lietuviais automobiliu išsiruošė namo, tikėdamasis spėti į dukros išleistuves mokykloje.
Kai keleto lietuvių automobilių kolona buvo beprivažiuojanti Stokholmo keltų terminalą, į gatvę įsuko girtutėlis, nuo svaigalų tiesiog išprotėjęs švedas. Pasak liudytojų, savo sportišką mašiną jis gynė maždaug 200 kilometrų per valandą (!) greičiu, kol galop ji tapo nevaldoma ir susimėčiusi visu greičiu rėžėsi į J. Stanevičiaus automobilį... J. Stanevičius žuvo vietoje.
Kraupią žinią apie avariją Angelei Stanevičienei pranešė kitais automobiliais su Jonu važiavę jo draugai, tik sukrėsta moteris turėjo slaptą viltį, jog gal įvykusi klaida, gal Švedijos medikai vyrą ligoninėje atgaivins. Vis dėlto kitą dieną atvažiavę Kelmės policijos komisariato pareigūnai oficialiai pranešė, jog belikę ruoštis laidotuvėms.
Padėjo savivaldybė
Tik kaip? Kūnas kažkur pasaulio krašte – kitoje Baltijos pusėje, nežinomoje milijoninio miesto lavoninėje. Našlė Angelė neturi nei už ką į Švediją nuvykti, nei kuo palaikus parsivežti. Ji, beje, irgi seniai bedarbė, irgi negaunanti bedarbio pašalpos, nes valstybė ją laiko pasiturinčia – jos nuosavybe registruotas rėželis žemės.
A. Stanevičienės artimieji sužinojo, kad netoli Šiaulių ligoninės morgo yra privati įmonėlė „Baltera“, kuri parveža užsienyje mirusius tautiečius amžinam poilsiui. Bet tokia paslauga kainuoja gana brangiai, ir moteris vėl buvo bepuolanti į neviltį. Visa laimė, kad Lietuvoje dar yra jautrių žmonių. Našlė dėkinga Kražių seniūnui Vaclovui Andriuliui ir Kelmės rajono mero pavaduotojui Kęstučiui Biliui, kurie tarpininkavo, kad savivaldybė skirtų 7020 litų pašalpą velioniui parsivežti.
„Atrodo, tai aš parvežiau ir Jono palaikus, – „Akistatai“ kalbėjo „Balteros“ savininkas ir vairuotojas Alvydas Grigalius. – Šimtus mūsų tautiečių jau esu parvežęs į tėvynę. Ką tik žvilgtelėjau į savo autobusiuko spidometrą – per pastaruosius 4 metus „prasukau“ per pusę milijono kilometrų. Mirusius lietuvius jau esu parvežęs iš kone visų Europos šalių, o į Angliją, galima sakyti, vykstu nuolat.“
Neatlaiko širdis...
Paklaustas, dėl kokių priežasčių užsienyje miršta mūsų tautiečiai, A. Grigalius ima pasakoti, jog daugeliui emigrantų – gal dėl nostalgijos, artimųjų ilgesio ar streso – užsienyje neatlaiko širdis. Pasak A. Grigaliaus, tolimųjų reisų vairuotojai retai patenka į avarijas, žymiai dažniau jie aptinkami mirę stovėjimo aikštelėse, savo mašinose miegodami.
Kita dažna mirčių priežastis – avarijos bei nelaimingi atsitikimai. Būtent dėl vieno tokio šią vasarą A. Grigalius važiavo į rytinės Anglijos miestą Bostoną parvežti iš karto net kelių karstų su tautiečių kūnais.
Mat išradingi mūsų emigrantai buvo apskaičiavę, jog galima gerai uždirbti Anglijoje iš bulvių verdant naminę degtinę, ir apleistame miesto sandėlyje įsirengę tikrą naminės degtinės fabrikėlį...
Sprogo spirito garai
Keleto apsukruolių sumanytas naminės varymo biznis veikiai įsisuko. Lietuviai savo bizalą buvo pradėję tiekti ne tik tautiečiams su lenkais, bet ir kelioms vietinėms parduotuvėms, nes alkoholikų netrūksta ir tarp anglų. Šią vasarą degtindariai jau maišais supirkinėjo bulves, į sandėlį slapčiomis dėžėmis tempė tuščius butelius ir pilstė į juos savo produkciją.
Tik dėl patirties stokos degtindariai nepastebėjo, jog iš jų katilo-distiliatoriaus smarkiai garuoja ir nevėdinamame sandėlyje kaupiasi spirito garai... Vieną gražią liepos dieną tie garai griausmingai sprogo. Smūgio banga buvo tokia galinga, kad jos aidą anglai sako girdėję net 8 kilometrų spinduliu.
Vietoje žuvo 5 jauni lietuviai: 39 metų Vaidas Krupenkinas, 32 metų Laimutis Šimkus, 26 metų Ovidijus Mejeris, 24 metų Ričardas Gečas ir aštuoniolikmetis Erlandas Dužinskas. Šeštasis mūsų tautietis išbėgo iš sandėlio degančiais drabužiais ir čia pat krito be sąmonės. Jis iki šiol gydosi sunkias traumas.
Pietuose – labai brangu
A. Grigalius pridūrė, jog emigrantai, būna, ir žudosi. Pernai jis vyko į Švediją parvežti jauno vaikino, kuris susipyko su panele ir pasikorė. Sukrėsta motina niekaip neatsigauna, iki šiol kartais paskambina A. Grigaliui, kad paprasčiausiai pasiguostų, išsišnekėtų.
Paklaustas, kiek kainuoja parvežti iš užsienio mirusiojo palaikus, A. Grigalius paaiškino, kad kaina kaskart skirtinga – ji priklauso nuo atstumo ir kitų sąnaudų. Pavyzdžiui, parvežti mirusįjį iš Latvijos ar Lenkijos Suvalkų krašto kainuotų apie 1000 litų, bet iš Škotijos, Ispanijos ar pietų Italijos – gali neužtekti ir 10 000 litų.
„Nežinia, ar dėl karšto klimato, ar dėl biurokratijos, bet sąlygos ypač griežtos Pietų Europos šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, – neslepia A. Grigalius. – Valdininkai reikalauja pluošto pačių įvairiausių pažymų, kurių kiekviena kainuoja „europietiškai“. Tad morgas vien už savo paslaugas paprastai pareikalauja du ir daugiau tūkstančius eurų. Negana to, palaikai neatiduodami, jei jiems paimti nėra atsiųsta reglamentuota transporto priemonė su šaldytuvu. Kai kur net nekalbama su veliono artimiaisiais – jiems nurodoma duoti ritualinės firmos, kuri veš karstą, kontaktus ir asmeniškai nebetrukdyti.“
Tikrina net karstus
Prireikus parvežti eilinio tautiečio palaikus, A. Grigaliaus darbas prasideda telefonu. Susiskambinęs su tos šalies valdininkais, jis išsiaiškina, kokioje lavoninėje guli kūnas, kada bus baigti tyrimai, ekspertizės, kada pareigūnai pasirašys nutartį atiduoti palaikus, kokių reikalaujama dokumentų. Kad sutaupytų kliento pinigų, A. Grigalius atsisako numirėlio paguldymo į karstą paslaugos, tai padaro pats, bet tai bene viskas, kuo įmanoma mažinti sąnaudas.
„Aš iš anksto negaliu pasakyti nei tikslios sumos, nei kiek truks parvežti palaikus, – pabrėžė A. Grigalius, neseniai grįžęs iš Rusijos ir karstą iš ten vežęs ilgiau nei savaitę. – Taigi dažniausiai išvažiuoju su artimaisiais susitaręs, kad galutinai atsiskaitysime man parvykus.“
Kertant valstybių sienas, pareigūnai A. Grigaliaus autobusiuką su kryžiumi paprastai praleidžia be eilės, tačiau, žinodami lietuvių apsukrumą, atidžiai tikrina dokumentus.
„Yra buvę, kad pareigūnai norėjo patikrinti, ar tikrai karste numirėlis, o ne, tarkim, cigaretės. Ne, nebijokite, muitininkai nesikapsto po lavonų vidurius, bet karstą yra peršvietę rentgeno aparatu“, – gyvenimo patirtį toliau pasakojo A. Grigalius.
Gali vežti patys
Ar žmonės negali patys parsivežti savo artimojo palaikų? A. Grigalius sako, jog prievartos nėra, o bandymų sutaupyti pasitaiko nuolat. Ne taip seniai lietuviai patys savo mikroautobusu nuvyko į Daniją. Ten provincijos lavoninėje pasitaikė atlaidūs darbuotojai. Pasiguldę į karstą savo mirusį artimąjį, jie išvyko namo džiaugdamiesi, kad sutaupysią, bet... toli nenuvažiavo. Netrukus keliautojus sustabdė policija. Pamatę mašinoje karstą, pašiurpę policininkai iškvietė vietinę laidojimo firmą. Ši karstą nuvežė į savo lavoninės šaldytuvą ir palaikus atidavė tik iš Lietuvos atsiųstai mirusiųjų pervežimo įmonei. Ir tai tik po to, kai gavo užmokestį dar ir už savo nepigias paslaugas.
„Kiti lietuviai man pasakė sutaupysią savo Anglijoje mirusįjį artimą sudeginę krematoriume, – toliau pasakojo Alvydas. – Jie džiaugėsi, kad tai jiems kainuos tik 700 litų, o po to jie urną nemokamai parsiskraidinsią lėktuvo bagaže. Bet kiek aš žinau, Didžiojoje Britanijoje vien kremavimo paslauga kainuoja kelis tūkstančius litų.“
Jau vėl išvykęs...
Žinoma, pasitaiko, kad užsienyje mirusio emigranto artimieji ir nepasiima. Tuomet nutinka panašiai, kaip ir Lietuvoje – toks numirėlis laidojamas vietos savivaldybės lėšomis vietos kapinių pakraštyje. A. Grigalius yra važiavęs parvežti ir taip palaidoto emigranto, kai jo artimieji atsišaukė po kelerių metų ir nutarė parsivežti palaikus, perlaidoti juos tėvynėje.
„Gal ir keista, bet tokia paslauga pigesnė, nes už palaidotąjį valstybės lėšomis atlyginti pakasynų išlaidų nereikalaujama – vien tik sumokėti už palaikų iškasimą ir perdėjimą į cinkuotą karstą. Tokia paslauga Europoje kainuoja nuo 600–700 eurų“, – pasakojo A. Grigalius.
Pokalbį su A. Grigaliumi apie paskutiniąją mūsų tautiečių kelionę namo nutraukė telefono skambutis. Pažadėjęs netrukus atvažiuoti, A. Grigalius atsisveikina ir, sėdęs už savo baltojo autobusiuko vairo, išskuba tartis pas kraupią žinią gavusius gedinčiuosius – užjūriuose mirė dar vienas mūsų tautietis ir reikia jį sugrąžinti namo visiems laikams...
Sigitas STASAITIS
