Daugeliui tai bus iki šiol mažai žinoma istorija, kaip 21 žmogus žuvo spūstyje šalia Maskvos „Sokolniki“ sporto arenos.
Pamišę dėl „deficito“
Prieš daugiau nei 40 metų Maskvoje apsilankė kanadiečių jaunių ledo ritulio komanda iš Ontarijo „Barry Cap“. Čia ji viso sužaidė penkias draugiškas rungtynes su 17-mečiais iš vietos ledo ritulio klubų. Turnyro rėmėja tapo bendrovė „Wrigley“, kramtomosios gumos gamintoja iš JAV.
Tačiau ji ne tik padengė „Barry Cap“ kelionės ir pragyvenimo SSRS kainą, tačiau ir išdavė kiekvienam Kanados komandos žaidėjui po 15 kilogramų sveriančią dėžę savo produkcijos. O šie, pagal kontrakto sąlygas, turėjo nemokamai ją dalinti žiūrovams, stebėjusiems jų žaidimą.
„Varžybų metu, kurios baigėsi mūsiškių pergale 5:1, mes matėme, kai Kanados sirgaliai, o taip pat ir kai kurie „klevo lapo“ žaidėjai periodiškai mėtė į tribūnas įvairiausius suvenyrus: kramtomą, spalvotus lipdukus. Paaugliai, kuriems tai buvo neregėtas dalykas, šokinėjo kaip balandžiai ant duonos, o patenkinti kanadiečiai tuo metu spragsėjo fotoaparatais“, – pasakojo tų dienų liudininkas, rašytojas, Fiodoras Razzakovas.
Gandai apie kanadiečių dalijamus suvenyrus sirgaliams netruko išplisti Maskvoje žaibo greičiu, ir kovo 10-ąją „Sokolniki“ sporto rūmai, kuriuose vyko kitos varžybos, pasak liudininkų, „buvo sausakimšas iki pat palubių“. Milicija darė viską, kad atskirtų užsieniečius nuo vietinių ir neleistų šiems „užsitraukti tarptautinės gėdos savo prašinėjimais“.
Žuvo prispausti minios
Tyrimo medžiaga gana aiškiai nurodė tragedijos priežastis – nomenklatūrininkų ir administracijos aplaidumas, bei žmogiškųjų klaidų faktorius.
Visų pirma, pasibaigus varžyboms, žiūrovai buvo išleidžiami trimis išėjimais, tačiau užsieniečiai sporto rūmus paliko per du iš jų, o vietinei publikai buvo leista naudotis tik vienu „Nr. 5“ išėjimu. Ir tai, ne iš karto, nes kanadiečiai (pagal partijos vadukų nurodymą) turėjo palikti areną pirmieji.
Antra, į mačo pabaigą jau ne visai blaivus elektrikas, tikėtina, nusprendė, kad jo darbo diena jau pasibaigė. Prieš išeidamas jis trūktelėjo rankelę, tačiau ne tą, ir išjungė elektrą būtent tuo metu, kuomet žiūrovai vieninteliais laiptais leidosi prie to paties išėjimo „Nr. 5“. Tamsoje keli jų suklupo, o žmonių srautas nestojo.
Vienas iš išėjimų iš pagrindinių išėjimų iš arenos, vedęs į suomių autobusus, baigiantis varžyboms buvo uždarytas, o ant vartų pakabinta spyna. Tamsoje į apačią lipantys žmonės atsidūrė aklavietėje.
Dauguma žiūrovų buvo nepilnamečiai jaunuoliai, kurie, nematydami situacijos apačioje dar ir skatino „spausti“. O pirmosiose eilėse atsidūrę žmonės jau nebegalėjo kvėpuoti, kai kurie jų neteko sąmonės. Netrukus kažkas pradėjo lipti per galvas ir šaukti, kad jam perduotų po kojomis kitiems atsidūrusius vaikus. Taip po vieną buvo traukiami leisgyviai vaikai ir „permetami už tvoros“, ten susirinkusiems sirgaliams.
„Po varžybų mes su vyru nuėjome prie išėjimo. Kuomet iki laiptų pabaigos liko koks 20 laiptelių, aš pamačiau, kaip kažkoks vyras pakėlė berniuką ir šaukė: „Stokit!“ Tačiau liaudis vis tiek stūmė. Man pavyko praeiti šalia griūties. Išėjus ant asfalto, aš pradėjau ieškoti vyro. Greta krūvomis gulėjo žmonės, ir milicija bandė nors ką iš ten ištraukti. Vyrą ištraukė ir pradėjo jam daryti dirbtinį kvėpavimą. Vėliau aš kartu su juo sėdau į autobusą ir nuvykome į Ostroumovskaja ligoninę, kur vyras ir numirė“.
Spūsties metu žuvo 21 žmogus, dar 25 patyrė sužalojimų. Sporto rūmų direktorius (renginio metu net nebuvęs mieste), jo pavaduotojas, bei keli rajono milicijos vadai buvo nuteisti 3 metų nelaisvės (maksimali bausmė pagal tuometinius įstatymus dėl aplaidaus savo pareigų vykdymo). Tačiau jau tų pačių 1975-ųjų gruodį trys iš keturių galėjo vykti namo: suveikė eilinė amnestijos banga.
