1936 m. rudens dienomis virš statybų aikštelės Pingfange kasdien kilo statybinės dulkės. Širo Iši didžiuodamasis mąstė, kaip su savo projektu pavers Japoniją biologinio ir cheminio karo lydere. Iš konferencijų salės 44 metų gydytojui ir mikrobiologui atsivėrė vaizdas į šešių kvadratinių kilometrų ploto zoną, kurioje ištisas dienas skendėdami žvyro ir statybinėse dulkėse sunkiai triūsė tūkstančiai kinų darbininkų. Prieš keletą mėnesių imperijos kariai jėga išvežė kinų valstiečius iš Mandžiūrijos teritorijos, kurią buvo okupavusi Japonija, o dabar okupacinės pajėgos išnaudoja vietinius kinus. Diena po dienos pastatai augo, tačiau statybų Pingfango dykumoje tikslas buvo visiškai užslaptintas. „Pastatytos aukštos sienos, viršuje apsaugotos spygliuota tvora. Buvo akivaizdu, kad ši stovykla turi būti izoliuota nuo išorinio pasaulio“, – sakė japonų darbininkas. Širo Iši netgi buvo paskleidęs gandą, kad japonai stato lentpjūvę. Vis dėlto gandas slėpė baisią tiesą.
Nors komplekse pastatyta žalos nedarančių statinių, tokių kaip šiltnamiai ir šintoistų šventyklos, Pingfange buvo ir slaptų tunelių, kalėjimo kamerų, laboratorijų bei požeminių bandymų zonų, iš kurių jau netrukus ims sklisti klyksmai. Kompleksas, į kurį 1936 m. rudenį žiūrėjo Iši, tikrai buvo ne lentpjūvė. Tai buvo mirties fabrikas.
Iši laimėtų karą su naujais ginklais
XX a. antrame dešimtmetyje Širo Iši Kioto medicinos mokykloje mokėsi anatomijos ir mikrobiologijos, jau tada jis pasižymėjo ypatingomis savybėmis. Keletas mokytojų manė, kad Iši yra genijus. Tačiau mokinių nuomonė buvo kitokia – jie manė, kad Iši yra šiurkštus, nemalonus ir arogantiškas. Kaip ir daugelis jaunų japonų pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, medicinos studentai buvo beveik fanatiškai ištikimi tėvynei ir imperatoriui, o Iši buvo pasiryžęs derinti mediciną su karine karjera. Jis specializavosi mikrobiologijoje ir tyrinėjo bakterijas bei virusus. Be to, Iši įstojo į kariuomenę ir sparčiai kilo karjeros laiptais.
„Iši yra ambicingas ir mėgsta imtis didelių darbų. Tam tikra prasme jis yra ir pagyrūnas. Jis trokšta kilti karjeros laiptais, todėl siekia paaukštinimo“, – aiškino vienas iš jo bendradarbių. Jau 1930 m. ultranacionalistas Iši buvo apdovanotas majoro žvaigžde ir sulaukė karinės sėkmės Tokijuje.
„Būstinės darbuotojai pažinojo Iši, jis pabrėždavo bakteriologinio karo svarbą“, – savo dienoraštyje rašė karininkas Endo Saburo.
Iši buvo įsitikinęs, kad japonai galėtų sunaikinti daug daugiau priešo karių ir civilių užnuodydami vandenį ar mėtydami bakteriologines bombas, nei siųsdami tūkstančius karių, ginkluotų šautuvais ir bajonetais.
Iši gavo pinigų moksliniams tyrimams ir greitai sukūrė specialų filtrą, kurį kareiviai galėjo naudoti geriamajam vandeniui valyti nuo ligų sukėlėjų. Tačiau ambicingam gydytojui nepakako filtrų ir vakcinų, saugančių imperijos karius. Iši troško atlikti tyrimus, kurie padėtų sukurti naujus ginklus:
„Bakteriologiniame kare yra dviejų rūšių tyrimai: A ir B. A yra puolamieji tyrimai, o B – gynybiniai tyrimai. Vakcinų tyrimai priklauso B tipui ir gali būti atliekami Japonijoje. O štai A tipo tyrimai gali būti atliekami tik užsienyje.“
Iši pasijautė tarsi įstrigęs tuštėjančioje Mandžiūrijoje, Šiaurės Kinijoje, kurią 1931–1932 m. kontroliavo Japonija. Šioje zonoje mokslininkai galėjo atlikti savo eksperimentus be pašalinių akių. 1932 m. vasarą mikrobiologas parašė laišką aukščiausio lygio vadovams Tokijuje: „Jūsų padedami mes jau nuėjome ilgą kelią bakterinių tyrimų srityje. Laikas pradėti eksperimentus.“
Kaliniai buvo pjaustomi gyvi
1932 m. rudenį, tikriausiai iki 1936 m., Iši ir 300 darbuotojų jau eksperimentavo su kinų kaliniais, atvežtais į japonų stovyklą Beiyinhe, Mandžiūrijoje, naudodami bakterijas. Tačiau tik 1936 m. rugpjūčio pabaigoje Iši turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų įkurti milžinišką mirties fabriką Pingfange – 731-ąjį padalinį.
Iši stovėjo komplekso konferencijų salėje ir svarstė, kaip jis augs ir plėsis. Vos darbininkams baigus statyti kalėjimo kameras, atvažiavo užmaskuoti sunkvežimiai ir traukiniai su dar daugiau kinų kalinių. Kaliniai buvo vadinami „Maruta“ – „medgaliais“. Tokiu iškreiptu humoro jausmu buvo tarsi daroma užuomina į Iši sukurptą istoriją, neva Pingfango kompleksas yra paprasta lentpjūvė. Japonai save laikė aukštesne rase, o kinus – paprasta mediena, kurią galima skaldyti, pjauti ir deginti.
„Nauji medgaliai!“ – sušukdavo kareiviai, tamsiuoju paros metu atgabenę kalinius. Kaliniai būdavo įvedami į šaltas kalėjimo kameras, jų kojos būdavo surakintos grandinėmis.
Sudėtingas Pingfango komplekso struktūra leido sargybiniams nugabenti kalinius slaptais požeminiais tuneliais. Kinų darbininkai nematydavo ir negirdėdavo kalinių, kai jie būdavo vedami iš kamerų į eksperimentų kambarius. Be to, Iši ir kiti gydytojai pasirūpino, kad šiame komplekse būtų įrengtos moderniausios tyrimų patalpos bei laboratorijos. Čia aukų laukė daugybė buteliukų su maro, choleros, tuberkuliozės ir vidurių šiltinės bakterijomis. Kai kuriais atvejais gydytojai bakterijomis užkrėsdavo maistą ir gėrimus – pyragaičius, daržoves, vaisius, arbatą, pieną ar alų. Taip ieškota maisto produktų, kuriais geriausiai pernešti ligų užkratą žmonėms.
Po kelių valandų ar dienų aukos susirgdavo, joms pasireikšdavo akivaizdūs ligos požymiai. Iši ir jo kolegoms šie simptomai buvo ženklas, kad kalinius reikia vesti į skrodimo kambarius, kur šalia gultų išrikiuoti skalpeliai ir pjūklai. Kartais gydytojų padėjėjams tekdavo abejotina garbė pradėti skrodimą. Vienas iš padėjėjų buvo dar kone paauglys, kai pjovė pirmąjį maru užsikrėtusį kalinį: „Vaikinas žinojo, kad jam galas, todėl nesipriešino, kai buvo vedamas į kambarį ir ten surišamas. Bet kai paėmiau skalpelį, jis pradėjo klykti. Pjoviau jį nuo krūtinės iki pilvo, jis siaubingai rėkė, o jo veidas buvo iškreiptas iš skausmo. Jis leido tiesiog neapsakomus garsus, jis taip bjauriai rėkė. Kol galiausiai nustojo. Šis darbas buvo chirurgų kasdienybė, bet man jis padarė didelį įspūdį, nes tai buvo pirmas kartas“, – po karo aiškino asistentas.
Kartais japonai kalinių nesurišdavo, keturiems stipriems vyrams pavesdavo laikyti aukas už rankų ir kojų, kol skausmas tapdavo toks stiprus, kad auka nualpdavo. Tada chirurgai imdavosi kruopštesnio darbo:
„Organai būdavo išimami, jų spalva ir svoris palyginami su sveikų žmonių organais, ir būdavo paliekami saugoti“, – pasakojo jaunas medicinos studentas, 1937 m. gruodį tapęs 731-ojo padalinio švietimo skyriaus, kuriame Iši asmeniškai mokė studentus, nariu.
Taip jaunas medicinos studentas iš arti galėjo matyti eksperimentus, nes, be studijų, turėjo ir kitų užduočių, pavyzdžiui, nešioti kibirus su krauju ir vidaus organais:
„Mėginius iš žmonių laboratorijų konservavau formaline. Čia buvo ir galvos, rankos, kojos, ir vidaus organai, o kartais ir visas kūnas. Eilėmis buvo sustatyta daugybė stiklinių indų, juose buvo net vaikų bei kūdikių mėginiai. Kai pirmą kartą įžengiau į patalpą, mane supykino, kelias dienas po to negalėjau valgyti.“
Lėktuvai numetė bakterijų bombas
Aukos buvo pjaustomos gyvos, nenaudojant anestezijos, nes Iši ir jo bendradarbiai manė, kad organizmo reakciją į bakterijas geriausiai galima stebėti, kai žmogus yra sąmoningas.
Tokį pat cinizmą gydytojai rodė ir tada, kai kankindavo kalinius 731-ojo padalinio slėgio kamerose. Japonai pamažu didindavo slėgį, kol aukos susmukdavo draskomos konvulsijų ir galiausiai mirdavo. Kol aukos kankindavosi, gydytojai stebėdavo matuoklių rodmenis, kad galėtų nustatyti, kokį slėgį gali ištverti skirtingo kūno sudėjimo žmonės – šios žinios buvo naudingos imperatoriškosios armijos lakūnams.
Skausminga mirtis laukė ir tų tiriamųjų, kuriuos Iši atrinkdavo nušalimo bandymams. Vasarą bandymai buvo atliekami Pingfango šaldymo kamerose, o žiemą – lauke, esant -20 laipsnių temperatūrai.
„Vakare, 11 valandą, maturas per šalčius būdavo išvelkami į lauką ir verčiami plikas rankas įkišti į šalto vandens statinę. Tada jie turėdavo iškelti rankas į viršų ir ilgai stovėti spiginant šalčiui“, – aiškino pulkininkas leitenantas Niši Tošihidė.
Po kelių valandų prie kalinių prieidavo vatiniais vilkintys japonai ir į kiekvieno kino sustingusias rankas trenkdavo lazda. Išgirdę tuščiavidurį garsą, sargybiniai nuvesdavo nelaimėlius į vidų ir sumerkdavo aukų rankas į skirtingos temperatūros vandenį. Eksperimentas turėjo parodyti, ar taikant šį metodą galima išvengti nušalimų. Nukentėjusiesiems, kurie pirmą kartą išvengdavo stiprių šalčio pažeidimų, eksperimentas būdavo kartojamas tol, kol būdavo nustatomas nušalimas.
Vėliau kaliniai gangrenuojančiomis galūnėmis buvo laikomi kamerose, kol ateidavo laikas jų skrodimui. Jei 731-ajam padaliniui prireikdavo daugiau vietos eksperimentams, sargybiniai suvarydavo atrinktus tiriamuosius į sunkvežimį ir važiuodavo dvi valandas į šiaurę, į Andą – dykumos regioną, puikiai tinkamą Japonijos vykdytiems vadinamiesiems „oro eksperimentams“. 731-ojo padalinio specialiųjų pajėgų vyrai nuvesdavo aukas į apleistą dykvietę ir ten visus surišdavo.
Kol iš Pingfango oro bazės atskrisdavo lėktuvai, japonai greit nubėgdavo į saugią vietą už kelių šimtų metrų. Lėktuvai iš nedidelio aukščio virš lygumos, kurioje būdavo paliekami surišti tiriamieji, paleisdavo pagal Iši reikalavimus pagamintas bakterines bombas. Bombos galėjo būti geležinės, keraminės ir stiklinės, jose buvo bakterijų – nuo maro blusų iki juodligės.
Po kurio laiko guminiais batais, apsauginiais drabužiais, dujokaukėmis ir ilgomis guminėmis pirštinėmis apsirengę japonai grįždavo pasiimti tiriamųjų. Iši skyrė daug dėmesio personalo apsaugai: „Medicinos darbuotojai jokiu būdu negali susirgti... Aš turiu gyventi, jūs turite išgyventi dėl Japonijos“, – pareiškė pagrindinis mokslininkas.
Kaliniai būdavo parvežami į Pingfango bazę ir tiriami, kad gydytojai galėtų įvertinti, kuri iš bombų veikia geriausiai. Eksperimentai su maro bombomis buvo nesėkmingi, tačiau juodligės bombos pasirodė esančios efektyvios.
„Kaip vėliau sužinojau, kai kurie tiriamieji užsikrėtė juodlige ir mirė“, – su profesiniu pasididžiavimu kalbėjo japonų juodligės specialistas.
Aukos Andoje taip pat buvo apšaudomos ir įprastinėmis bombomis. Tai tyrėjams leido nustatyti, kada šrapnelis padaro didžiausią žalą. Pilotai taip pat bandė purkšti bakterijas ir dujas iš lėktuvo sparnų galų.
Kartą Andoje Iši ir jo vairuotojui Koši Sadao eksperimentas nepavyko taip, kaip jie buvo suplanavę. Tada šioje lygumoje atvažiuojant mirties mašinų iš Pingfango laukė 40 surištų kalinių, ir vienam iš kinų pavyko išsilaisvinti iš virvių. Greitai kalinys atrišo ir kitus savo tautiečius – netrukus „beveik visi 40 kalinių išsibėgiojo po visą apylinkę, tik kad ten nebuvo kur bėgti“, – pasakojo Sadao.
„Neliko nieko kito, kaip tik šokti atgal į sunkvežimį ir juos suvažinėti. Kai kuriuos pervažiavau, kai kurie likdavo prispausti po sunkvežimio laipteliu. Galiausiai žuvo visi 40 žmonių“, – prisiminė vairuotojas.
Ši nesėkmė nenumalšino Iši entuziazmo eksperimentuoti Andos apylinkėse ir netrukus jis buvo pasirengęs praktiškai išbandyti bakterinius ginklus.
Atlikti lauko bandymai
1940 m. gegužę Pingfango stotyje Iši įsėdo į griežtai saugomą traukinį. Gydytojo žmonės visą dieną krovė į vagonus nuodingą krovinį: 70 kg vidurių šiltinės bakterijų, 50 kg choleros ir 5 kg maru užkrėstų blusų. Jų laukė pirmasis didelis Japonijos bakteriologinio ginklo lauko bandymas, kuriam buvo pasirinktas Kinijos miestas Ningbo.
Kelis mėnesius su savo žmonėmis tyrinėjęs Ningbo miestą ir jo apylinkes, mirties gydytojas įsakė užteršti šios vietovės vandens telkinius, tvenkinius ir šulinius patogeninėmis bakterijomis. Atėjus rudeniui, 731-ojo padalinio įgulos vykdė skrydžius ir virš miesto iš konteinerių paskleidė kviečių marą.
„Tai atrodė kaip tiršti dūmai, besiveržiantys iš lėktuvo galo“, – savo dienoraštyje rašė amerikiečių misionierius Archie Crouchas.
Tačiau kitą dieną misionierius išgirdo, kad tie dūmai – tai didžiuliai grūdų kiekiai, barstomi iš oro. Gyventojai tuoj pat puolė lesinti vištas šiais kviečių grūdais. Vos po kelių dienų „miesto centre gyvenantiems žmonėms pasireiškė pirmieji buboninio maro simptomai“, – aiškino amerikietis.
„Girdėjome, kad miesto centre sunkiai susirgo 20 žmonių“, – lapkričio 3 d. rašė Crouchas. Po kelių dienų „mirė dar 16 žmonių“. Nors vietos valdžios institucijos bandė sustabdyti infekciją, iki gruodžio mėnesio maras išplito didelėse miesto dalyse. Dėl Iši išpuolio Ningbo mieste mažiausiai tūkstantis žmonių susirgo vidurių šiltine, cholera ar maru, o daugiau kaip 500 mirė. Kaip į šį puolimą reagavo patys japonai, nežinomas, bet atrodė, kad Iši pasirengęs eiti dar toliau. Kitais metais egzekutoriai atliko daugybę eksperimentų. Vienas iš jų – 1942 m. Nandzinge, kai Iši pavaldiniai šuliniuose ir pelkėse išbarstė didelius kiekius dėmėtosios šiltinės ir choleros bakterijų.
Japonų mirties gydytojas Nandzingo karo belaisviams taip pat dalijo bandeles. Jie vėliau buvo paleisti į laisvę ir laimingi grįžo pas savo šeimas, nė nenutuokdami, kad Iši bandeles užkrėtė vidurių šiltinės bakterijomis. Tą pačią strategiją gydytojas taikė ir tada, kai jo žmonės vietos vaikams dalijo šokoladą. Džiūgaudami vaikai bėgo namo pas savo šeimas ir dalijosi saldainiais – jie nepastebėjo kartaus juodligės skonio.
Mirties gydytojas išvengė bausmės
1942 m. kasdienį 731-ojo padalinio valdymą perėmė Masaji Kitano, o Iši ėmė vadovauti medicinos padaliniui Nandzinge. Buvęs viršininkas ir toliau dažnai lankydavosi Pingfange. Mirties fabriko bandymai buvo vykdomi iki 1945 m., kai Iši nusprendė sunaikinti visus eksperimentų įrodymus.
Tiriamųjų kūnai buvo nuolat deginami Pingfango krematoriumuose, tačiau 1945 m. rugpjūčio 13 d. vakare paskutiniams kaliniams buvo sušvirkšta cianido. Tądien japonai į sunkvežimius sukrovė laboratorinę įrangą ir stiklinius konteinerius su mėginiais ir, nuvežę visa tai prie Songhua upės, išmetė. Kitą dieną, jau paskutinį kartą, iš krematoriumo sklido gerokai daugiau dūmų – reikėjo galutinai atsikratyti visų įrodymų.
„Kai sudeginome kūnus, mūsų darbas buvo sunaikinti kalėjimo kameras. Sienoje išmušėme dideles skyles, o sprogdinimo specialistai panaudojo dinamitą. Tačiau sienos nesprogo. Pastatai buvo tvirtai pastatyti. Net langus buvo sunku išdaužti“, – po karo pasakojo 731-ojo padalinio darbuotojas.
Todėl kai kurie pastatai dar stovėjo, kai paskutinis traukinys su daugiau kaip 20 vagonų išvažiavo iš griuvėsių. Traukiniui judant tolyn nuo Mandžiūrijos, Iši su didele žvake perėjo visas kajutes ir davė aiškius nurodymus visiems 731-ojo padalinio darbuotojams.
„Siunčiu jus namo. Jei kuris nors iš jūsų atskleis 731-ojo padalinio paslaptį, aš asmeniškai jus surasiu, net jei reiks iš po žemių atkasti“, – pasakė mirties gydytojas vienai iš skyriaus slaugytojų.
Širo Iši niekada nebuvo nubaustas. Nors Sąjungininkai sužinojo apie eksperimentus Pingfange, amerikiečiams nepavyko patraukti baudžiamojon atsakomybėn vyriausiojo gydytojo ir jo bendrininkų. Japonijos mokslininkai išvengė bausmės, nes perdavė žinias ir pateikė JAV mokslininkams bandymų su žmonėmis rezultatus. Šis sandoris buvo labai prieštaringai vertinamas, nors Jungtinių Valstijų mokslininkas Edwinas Hillas šią informaciją apibūdino kaip „absoliučiai neįkainojamą“. Hillas netgi pareiškė, kad „informacija buvo gauta gana pigiai“. Šis pareiškimas buvo visiška priešingybė tam, kurį pateikė atgailaujantys japonai, eksperimentus 731-ajame padalinyje pavadinę nusikaltimu žmoniškumui.
Širo Iši gyvenimas ir darbinė veikla po Antrojo pasaulinio karo yra mįslė. Istorikai ir kai kurie liudininkai teigė, kad japonų mikrobiologas iki pat savo mirties patarinėjo amerikiečiams biologinių ginklų naudojimo klausimais. 1959 m. Iši mirė nuo gerklės vėžio. 67 metų japonas paliko dienoraštį, tačiau nė vienoje eilutėje neužsimenama apie didelius mirties gydytojo nusikaltimus Mandžiūrijoje.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
