Štai tokia istorine refleksija vienas žymiausių XX a. antrosios pusės politikos teoretikų, Harvardo universiteto profesorius Josephas Nye pradeda ne mažiau žymaus veikalo „Minkštoji galia: kelias į sėkmę tarptautinėje politikoje“ pirmąjį skyrių. Nuo pat pradžių J. Nye užsibrėžia tikslą paaiškinti besikeičiantį valstybių santykių modelį ir imasi griauti įsišaknijusius realistų mitus. Pasak jo, nemaža dalis valstybių lyderių klaidų ir pražūtingų užsienio politikos strategijų šiandien kyla iš neteisingų galios apibrėžimų. „Kai kurie žmonės linkę galią suvokti siaurai, kaip įsakymus ir prievartą. Jų manymu, disponuoti galia reiškia priversti kitus daryti tai, ko jie šiaip nebūtų darę“, – rašo J. Nye.
Ar tokia definicija atitinka tarptautinių santykių praktikos kasdienybę? Į šį klausimą J. Nye atsako neigiamai: klasikinis karinės jėgos testas, kuris atrodė aktualus ir patikimas ankstesniais geoistorijos etapais, informaciniame amžiuje iškyla kaip atgyvenęs ir klaidinantis. Dabartiniai didžiųjų ir mažųjų galybių santykiai yra pernelyg daugiasluoksniai, dinamiški ir subtilūs, kad juos galima būtų išmatuoti pasitelkiant karinių resursų skalę. Pavyzdžiui, Jungtines Valstijas nesunku interpretuoti kaip vienintelę pasaulio supergalybę ir hegemoniją, jei imsime dėmesin jos išlaidas karinėms programoms (Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, 2011-aisiais JAV karinės išlaidos siekė 711 milijardų dolerių, sudarydamos 41 proc. viso pasaulio karinio biudžeto ir prilygdamos 14-os kitų dosniausiai karinį sektorių finansuojančių šalių bendroms šios srities išlaidoms), tačiau štai pasaulio ekonominių virsmų požiūriu Valstijos praranda savo pozicijas, o galios pasiskirstymas tampa akivaizdžiai daugiapolis. Be to, pradėję kalbėti apie tarptautinę teisę ir tai, ką Australijos specialiųjų tarnybų vadovas Nickas Warneris neseniai įvardijo kaip šiuolaikines grėsmes – terorizmą, klimato kaitą, kibernetines atakas ir ligų plitimą, – suprasime, kad jų atžvilgiu galios koncentracija yra apskritai chaotiška, o sprendimai – reikalaujantys visuotinio bendradarbiavimo.
Todėl norint įvertinti valstybių galios potencialą būtina atsižvelgti į tai, kad ne visus tikslus įmanoma pasiekti karine jėga grindžiamais argumentais ar ekonominio poveikio priemonėmis. Aišku, šie elementai yra svarbios galios triados sudedamosios dalys ir kartu sudaro tai, kas vadintina kietosios galios (hard power) arsenalu. Tačiau ne mažiau svarbus užsienio politikos ginklas yra ir trečiasis elementas – minkštoji galia (soft power).
Kas yra minkštoji galia? Šis žodžių junginys jau kuris laikas linksniuojamas Vakarų politinio ir akademinio elito, tačiau iš tiesų jo istorija yra palyginti kukli. Termino autorystė priskiriama jau minėtam J. Nye, kuris minkštąją galią pirmąsyk apibrėžė 1990 m. publikuotoje savo knygoje „Lemtis valdyti“. Skirtingai nei kariniu potencialu grindžiamas poveikis ar ekonominės paskatos bei sankcijos, minkštoji galia reiškia tarptautinių veikėjų savybę siekti tikslų netiesiogiai, per autoritetą, vertybes ar kultūrinį patrauklumą. Kitaip tariant, tam tikros valstybės minkštoji galia kyla iš jos gebėjimo formuoti kitų tarptautinių veikėjų prioritetus. Kaip rašo J. Nye, „valstybė gali įgyvendinti trokštamus siekius pasaulinėje arenoje, nes kitos šalys – žavėdamosi jos vertybėmis, laikydamos ją idealu ar atsižvelgdamos į jos atvirumą bei vidinę gerovę – tiesiog norės ja sekti“.
Minkštosios galios šaltiniai
Ieškant konkrečių minkštosios galios taikymo pavyzdžių svarbu suvokti, kad jos resursai paprastai mobilizuojami iš trijų šaltinių. Pirmuoju šaltiniu galime laikyti valstybės kultūrinius išteklius. Tai yra nepaprastai parankus minkštosios galios generatorius, nes jis suteikia galimybę, atvirai nedeklaruojant geopolitinių aspiracijų, stiprinti savo įtaką ar netgi kurstyti dezintegruojančias tendencijas užsienio politikos varžovių viduje. Sakykime, 2007 m. V. Putino įkurto fondo „Rusų pasaulis“ (Русский мир) formalus tikslas atrodo ganėtinai taikus – per kalbos populiarinimo ir kultūrines programas burti ne tėvynėje gyvenančias rusų mažumas. Tačiau veikiausiai fondas turi ir kitų siekių, nes šių metų pavasarį Latvijos saugumo policijos atstovai nevienareikšmiškai užsiminė, kad jų šalyje įsikūręs „Rusų pasaulio“ padalinys gauna pinigų antikonstituciškai nusiteikusiems savo aktyvistams finansuoti.
Antrasis minkštosios galios šaltinis yra politinės ir ideologinės šalies vertybės. Norint iliustruoti šio šaltinio naudą, vertėtų prisiminti vieną ginčytiną istorinį kalambūrą. Pasak jo, 1935 m. gegužę tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Pierre'as Lavalas paprašė Josifą Staliną pagerinti apverktiną Romos katalikų padėtį SSRS. Diktatorius, išklausęs nuogąstavimų apie potencialų konfliktą su Romos popiežiumi, šiurkščiai atrėžė: „Romos popiežius? Ir kiek divizijų jis turi savo valioje?“ Jei atsitikimo liudytojai nemeluoja, galime daryti išvadą, kad Stalinas šioje vietoje pasirodė kaip prastas minkštosios galios ekspertas. Taip, Vatikanas yra mažiausia iš nykštukinių valstybių, o jo karinis potencialas apsiriboja šveicarų gvardijos sargyba. Kita vertus, Vatikano vertybinis autoritetas vienija per milijardą tikinčiųjų visame pasaulyje ir tarptautinės įtampos laikotarpiais popiežius gali tikėtis jų palaikymo. Taigi šis nė pusės kvadratinio kilometro neužimantis miestas-valstybė sugeba išlikti aktyviu tarptautinių organizacijų veikėju, į kurio poziciją tenka atsižvelgti. Tai yra puikus vertybių akumuliuojamos minkštosios galios pavyzdys.
Be kultūros ir ideologijos, minkštoji galia kyla ir iš valstybės užsienio politikos praktikų. Sakykime, formaliai Kinijos Liaudies Respublika yra išaugusi ant normatyvinės paradigmos, kuri de facto buvo diskredituota po Sovietų Sąjungos žlugimo, pamatų. Tačiau realybė yra tokia, kad, nepaisydamas galimo ideologinio nepatrauklumo, Pekinas stengiasi susikurti įvaizdį konstruktyvaus, patikimo veikėjo, kuris (su Taivano ir dar kai kuriomis retomis išlygomis) gerbia valstybių suverenumo principą ir nesivelia į taikdarystės misijas be JT Saugumo Tarybos pritarimo. Šis daugiašalis požiūris padeda Kinijos galybei tarptautinės bendruomenės narių akyse virsti patrauklia alternatyva Jungtinėms Valstijoms, kurių vienašalis demokratijos eksportas po 2003 m. pradėto Irako karo ėmė sparčiai prarasti globalų palaikymą.
Apibrėžimo sunkumai
Nepaisant visų praktinių minkštosios galios pliusų, būtina pažymėti, kad jos analizė ir apibrėžimas susiduria su dviem pamatiniais sunkumais, kurie neleidžia šio geopolitinių instrumentų rinkinio tyrinėti taip paprastai ir vienareikšmiškai kaip, sakykime, daugumos kietosios galios išraiškų. Be to, šie teoriniai sunkumai prisideda prie konkrečių užsienio politikos formavimo klaidų.
Pirma, dažnai būna itin sunku nustatyti už minkštosios galios slypintį sąmoningo tikslo siekimo ir politinės valios laipsnį. Šią problemą geriausiai iliustruoja paprastas, bet iškalbingas istorinis pavyzdys. J. Nye, kalbėdamas apie JAV „minkštąjį arsenalą“ šaltojo karo metais, itin daug dėmesio skiria anglosaksiškos muzikos fenomenui. Pasak tyrėjo, viena iš Sovietų Sąjungos griūties priežasčių yra ta, kad Vakaruose atsiradę ir sparčiai išpopuliarėję muzikos žanrai, nepaisant Kremliaus ideologų pastangų, persimetė ir į Rytų bloko šalis. „1980-aisiais, po Johno Lennono nužudymo, Prahoje spontaniškai iškilo jam skirtas monumentas, o atlikėjo mirties metinės nuo to laiko buvo pažymimos demonstracijomis už taiką ir demokratiją“, – pasakoja J. Nye. Tačiau šioje vietoje kyla natūralus klausimas: ar toks minkštosios galios pabrėžimas implikuoja jos sąmoningą ir tikslingą pasitelkimą? Ar Elvis Presley, kurdamas „Jailhouse Rock“, realizavo savo geopolitines ambicijas? Ar J. Lennono dainos, kad ir pasižymėdamos tam tikra socialine ar net politine potekste, buvo orientuotos į konkuruojančio režimo žlugdymą? Atsakymas abiem atvejais veikiausiai yra neigiamas. Nors buvo daug išimčių, šaltojo karo laikais Vakarų laisvieji menininkai dažniausiai nesuvokė už savo kūrybos slypinčio minkštosios galios potencialo. Vakarų atlikėjų populiarumo pavyzdys suponuoja, kad tirdami minkštąją galią neišvengiamai susiduriame su kebliu post hoc ergo propter hoc (po to, taigi dėl to) vertinimu. Kitaip tariant, tam tikrą kultūrinį judėjimą yra priprasta laikyti minkštosios galios įrankiu tik tuo atveju, jei jis pasiekia atitinkamą populiarumo laipsnį tarp kitos šalies piliečių, ir visiškai nesvarbu atrodo tai, kad pačios kultūrinės iniciatyvos autoriai neturėjo jokių išankstinių geopolitinių planų. Šis galios neįsisąmoninimo ir jos poveikio naudos dvilypumas ne tik veda į teorinį neapibrėžtumą, bet ir dažnai priverčia politikos apžvalgininkus daryti skubotus vertinimus ir tikslingomis propagandos atakomis kaltinti tiesiog savo nuomonę turinčius žmones. Tarkime, paskutinio dešimtmečio amerikiečių filmuose, vaizduojančiuose misiją Irake, konspirologai yra linkę įžvelgti tendencingą, kryptingą ir strategiškai suderintą neokonservatyvizmo propagavimą, nors galbūt diduma atvejų filmų turinys tėra kūrėjų nuoširdaus patriotinio sentimento išraiška.
Antras sunkumas, kylantis besistengiant identifikuoti minkštosios galios instrumentus, yra tas, kad daugeliu atveju beveik neįmanoma aiškiai nustatyti objektyvių minkštosios galios pritaikymo akto chronologinių ribų. Čia vėlgi nepakenktų trumpas pavyzdys. Niujorko valstybinio Bufalo universiteto profesorius Hsin-Huang Hsiao, viename savo darbų tyrinėdamas minkštosios galios apraiškas Pietryčių Azijos regione, teigia vienu svarbiausių šiuolaikinės Kinijos Liaudies Respublikos minkštojo arsenalo instrumentų esant abipusius turistų srautus bei kultūrinius mainus. Kaip argumentą, įrodantį dabartinį turizmo aktualumą Kinijos kultūrinei politikai, mokslininkas pasitelkia statistinį sugretinimą: „Devintame praeito amžiaus dešimtmetyje tik dešimtys tūkstančių kinų iš gausios valstybės populiacijos kasmet aplankydavo kitas Rytų Azijos šalis. XXI a. pradžioje šis skaičius, paskatintas spartaus Kinijos ekonominio augimo, gerokai šoktelėjo, ir dabar į ASEAN regioną kasmet išvyksta apie 15 mln. kinų (didžiausi srautai tenka Tailandui, Singapūrui ir Malaizijai).“ Ar tai reiškia, kad iki XXI a. kultūriniai mainai praktiškai nefigūravo tarp Kinijos minkštosios galios instrumentų? Be abejo, į šį klausimą vėlgi reikėtų atsakyti neigiamai, juolab turint omeny, kad kaip tik devinto dešimtmečio pradžioje įtakingo Kinijos politinio veikėjo Deng Xiaopingo reformos įgavo pagreitį ir paskatino pomaoistinės KLR atsivėrimą. Taigi sunku tiksliai nustatyti, kada turizmo srautai jau virto svarbiu valstybės minkštosios galios įrankiu. Vieni teigs, kad patrauklumo didinimas per kultūrinius mainus išgyveno savo renesansą palyginti neseniai, kiti nurodys, esą XXI a. rodikliai tėra Xiaopingo liberalizacijos politikos tęsinys. Galų gale aptariamos tendencijos užuomazgomis galima laikyti dar ankstesnius įvykius – Kinijos ir JAV santykių atnaujinimą 1972 m. (Sino-American rapprochement) arba jam prielaidas sudariusį vadinamosios stalo teniso diplomatijos laikotarpį (Ping-Pong diplomacy). Bet kuriuo atveju aišku tiek, kad minkštosios galios chronologinės ribos ganėtinai išblukusios. O štai kietosios galios kampanijų laikotarpius, priešingai, apibrėžti paprastai yra lengviau – viena vertus, dėl to, kad jos išraiškos pasižymi griežtomis ir aiškiai regimomis karinių veiksmų, grasinimų ar ekonominių sankcijų formomis, antra vertus, todėl, kad kietoji galia šiuolaikiniame pasaulyje suvokiama kaip tam tikras geopolitinis kraštutinumas ar netgi anomalija, iš karto patraukianti analitiko dėmesį. O minkštoji galia yra nepalyginti švelnesnė, prisitaikanti ir besikeičianti – vadinasi, ir jos konkrečių formų pradžią bei pabaigą nustatyti yra sudėtinga.
Kokios yra minėtų teorinių minkštosios galios kategorizacijos sunkumų pasekmės? Pirma, jos sudaro nepageidaujamą vakuumą minkštosios galios tyrimo metodologijoje. Kaip jau minėjome, šis vakuumas įgalina tiek politikus, tiek politologus lengvabūdiškai svaidytis (ar net tikėti) mažai pagrįstais, tačiau tarsi vidinę minkštosios galios logiką atitinkančiais vertinimais – sakykime, suburti grupę nesusijusių, bet panašiai mąstančių žmonių po „Kremliaus propagandistų“ ar „Vašingtono agentų“ etiketėmis. Antra, minkštosios galios abstraktumas dažnai neleidžia patiems politinio elito atstovams laiku pastebėti palankių jos vystymosi terpių ir jas pajungti valstybės geopolitiniams interesams. Trečia, apibrėžimo keblumai yra pasitelkiami skeptikų kaip vienas iš argumentų, kodėl minkštoji galia yra neefektyvus arba apskritai efemeriškas tarptautinių santykių poveikio būdas. Aišku, apžvelgus šias neigiamas neapibrėžtumo implikacijas, kyla klausimas: kaip jas neutralizuoti? Veikiausiai bent iš dalies tai padėtų padaryti aiškesnis minkštosios galios išraiškų sugrupavimas. Todėl kalbėdamas apie minkštąją galią šio straipsnio tęsinyje pasistengsiu pasiūlyti tikslingą ir praktiniais pavyzdžiais paremtą minkštosios galios klasifikaciją. Tuomet, reziumuodamas temą, aptarsiu šiandienines minkštosios galios aktualijas ir jos pritaikymo tendencijas.
Dmitrijus Babičius
