Prieš 20 metų gruodžio mėnesį vakarų Rumunijoje esančiame Timisoaros mieste prasidėjo revoliucija, kuri kulminaciją pasiekė tuo metu, kai buvo nuverstas šalies diktatoriaus Nicolae Ceausescu režimas, o po kelių dienų pats diktatorius nužudytas.
Michaelis Meyeris tuo metu buvo žurnalo „Newsweek“ biuro Vokietijoje, Rytų Europoje ir Balkanuose vadovas. Jis taip pat tapo paskutiniuoju Amerikos žurnalistu, vykusiu į Rumuniją ir paėmusių interviu iš N. Ceausescu prieš pat jį nuverčiant. Po revoliucijos M. Meyeris vėl skubėjo į Rumuniją, kur stebėjo diktatūrinio režimo žlugimą.
M. Meyeris, kuris yra parašęs knygą apie komunizmo žlugimą Rytų Europoje „Metai, kurie pakeitė pasaulį“, su Laisvosios Europos radiju pasidalijo mintimis apie gyvenimą Rumunijoje N. Ceausescu valdymo metais ir jį nuvertus. Be to, jis prisiminė savo susitikimą su tuomet dar galingu diktatoriumi.
Laisvosios Europos radijas (LER): Jūs gana intensyviai keliavote po Rumuniją rengdamasis 1989 metų rugpjūtį vykusiam interviu su N. Ceausescu. Tuo metu kitose Rytų Europos šalyse pagreitį įgavo didžiuliai pokyčiai. Tačiau Rumunija buvo išimtis – beveik visiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio, esanti represinio ir dažnai smurtą naudojančio saugumo aparato gniaužtuose ir kankinama didelio maisto ir energetinių išteklių trūkumo. Aš prisimenu, kad kaitrią 1989 metų vasarą parduotuvėse ar restoranuose sunkiai buvo galima gauti šalto vandens butelį. Ar jūs pastebėjote kokį nors augančio nepasitenkinimo ženklą šalyje?
M. Meyeris: Jokio visiškai. Kai kurie taksi vairuotojai klausydavosi „Laisvosios Europos radijo“. Tai žmonės, su kuriais galėjau kalbėti laisvai, nes „Laisvosios Europos radijo“ klausymasis tuomet buvo nusikaltimas prieš valstybę. Jie turėjo tam tikrų žinių apie tai, kas vyksta, ir demonstravo neaprėpiamą nepasitenkinimą režimu.
Karpatų pakalnėje esančiame vienuolyne sutikau vienuolį. Jis kalbėjo apie tuščias parduotuves, alkstančius žmones, apie tai, kaip jis kartą per savaitę turėdavo dvi su puse valandos važiuoti į Bukareštą parvežti duonos savo kongregacijai ir keliauti atgal. Ir jis kalbėjo apie tai, kaip žmonės turi sukilti ir pasakė: „Publikuok taip, kaip pasakiau. Šis siaubingas režimas, kuris žudo žmones, ryja savo liaudį... Pasakyk jiems, naudok mano vardą. Savaime suprantama aš to nepadariau, nes baiminausi dėl šio vyro gyvybės.
Vienas taksi vairuotojas vežiojo mane aplink ir papasakojo, kaip jo motina ir jo žmona didžiąją dalį dienos stovi prie parduotuvės, kad tuo metu, kai ji pradės ką nors pardavinėti – kas tai bebūtų, ar mėsa, ar obuoliai, ar dar kas nors – iš karto susidarytų eilė. Tu nežinojai, ką tu perki, tačiau privalėjai pirkti bet kokiu atveju, kad vėliau tai galėtum išmainyti į tai, ko tau reikia. Jis sakė, kad tai buvo tarsi gyvenimas kalėjime. Štai tokia buvo Rumunija.
LER: Maistas buvo labiausiai neatidėliotinas nerimas rumunams tuo metu ir kai kurie sakydavo, kad režimas, nors ir represinis, būtų labiau toleruojamas, jei žmonės turėtų kiek daugiau nei savo liesą maisto racioną ir mažiau elektros tiekimo trūkių vakarais. Vyresnieji žmonės karčiai juokaudavo, kad situacija primena Antrąjį pasaulinį karą, tik dabar yra mažiau maisto.
M. Meyeris: Aš prisimenu sceną Bukarešto centre: Amerikos ambasadoriaus automobilis, žvilgantis juodai ir su plevėsuojančia vėliava, važiavo pro moterį, labai tvarkingai apsirengusią biuro tarnautojos drabužiais. Automobilis užvažiavo ant pėsčiųjų tako ir sutrynė kiaušinį, kuri ji buvo išmetus ant žemės. Moteris kruopščiai surinko kiaušinio liekanas į popieriaus gabaliuką, nes kiaušinis tais laikais buvo toks brangus.
LER: Kaip po dviejų savaičių keliaujant po Rumuniją N. Ceausescu pagaliau nusprendė duoti jums interviu savo vasaros rezidencijoje Snagove, esančiame už Bukarešto, koks buvo jūsų pirmas įspūdis jį pamačius? Ar tai buvo didingas pasirodymas, vertas „aukščiausio lyderio“, kuriuo jis buvo?
M. Meyeris: Man prisistatė šis mažas žmogus su prastai tinkančiu kostiumu. Tai buvo pats silpniausias rankos paspaudimas – tai šis mažas žmogus, kurio rumunai bijojo kaip tirono, šis galingas, viską žinantis dievas žemėje; ši palinkusi maža figūra, nelabai gerai prižiūrėta, nelabai gerai sušukuota, atrodanti šiek tiek sutrukdyta.
Mes atsisėdome į mažas kėdes ir interviu prasidėjo. Mes paklausėme kai kurių klausimų. Mes kalbėjome apie maisto trūkumą. Ir N. Ceausescu atsakė: „Kaip čia gali būti maisto trūkumų?“ Ir aš atsakiau: „Mes einame į parduotuves ir nematome nieko lentynose“. Tuomet N. Ceausescu pareiškė: „Tai dėl to, kad viskas yra saugoma sandėlyje“.
LER: Jo atsakymas įrodo, kad nepaisant kai kurių gandų, kad tuo metu „didysis lyderis“, kuriam buvo 71 metai, galėjo daugiau nežinoti, kas dedasi šalyje, jis iš tikro buvo informuotas apie žmonių patiriamus sunkumus ir bandė nuslėpti tiesą. Ar jis sudarė jums įspūdį, kad vis dar kontroliuoja šalį, ar priešingai?
M. Meyeris: Mes vienu metu paklausėme, ar jis mano, kad prieš jį kas nors sukils tokiu būdu kaip vyko kitur, ir ką jis galvojo apie Tiananmenio aikštės protestus ir jis atsakė, kad Kinijos valdžia elgėsi būtent taip kaip turėjo elgtis – studentų vaidmuo studijuoti, o vyriausybės – užtikrinti tvarką. Savaime suprantama jie su viskuo susitvarkė tinkamai.
Mano bosas Kenas Auchinclossas paklausė „Ar jums rūpi, kad esate laikomas paskutiniuoju Europos stalinistu?“. Jis atsakė, kad „Stalinas turėjo daug ką jam rekomenduoti ir jei aš galėčiau tiek padėti savo šaliai, kiek Stalinas padėjo savo, aš būčiau laimingas, jei istorijos šviesoje mane prisimintų kaip modernų Staliną“.
Ir mes kalbėjome apie asmenybės kultą, ir jis atsakė: „Asmenybės kultas? Aš esu savo liaudies žmogus, koks dar gali būti asmenybės kultas? Viską, ką aš darau, tai nešu gėrį savo žmonėms. Jei tai yra asmenybės kultas, tai pasauliui tokiu atveju reikia daugiau asmenybė kultų“. Ir greitai klausimų ir atsakymų sesija užleido vietą toms ilgoms kalboms, per kurias N. Ceausescu ore mojavo kumščiu ir daužė į krėslo ranktūrį.
