Praeitą savaitę EP Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto organizuotuose svarstymuose nagrinėta minimalaus atlyginimo reikšmė socialinei sanglaudai Europoje. Minimali alga Europoje svyruoja nuo 92 eurų Bulgarijoje iki 1570 eurų Liuksemburge, tuo tarpu trečdalis ES šalių minimalaus atlyginimo ribos apskritai nenustato.
Ar šis instrumentas padeda užtikrinti pakankamą mažiausiai uždirbančių darbuotojų pragyvenimo lygį?
Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje minimalus atlyginimas peržengia 1200 eurų ribą. Bulgarijoje ir Latvijoje jis nesiekia ir dviejų šimtų.
Panaši situacija ir Lietuvoje, nuo liepos 1 d. nustačiusioje 700 litų minimalų mėnesinį atlyginimą. Prieš metus už „minimumą“ pilną darbo dieną dirbo kas dvyliktas Lietuvos gyventojas.
Tuo tarpu septyniose ES valstybėse – Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje – vyriausybės nenustato visiems sektoriams bendros minimalios algos – ją nulemia kolektyviniai susitarimai.
Minimalus darbo užmokestis – minimalus gyvenimas?
Minimalaus atlyginimo tikslas – garantuoti darbuotojo minimalių poreikių patenkinimą, pradedant mityba, apranga, komunalinėmis, transporto paslaugomis ir baigiant kultūra ir švietimu. Tačiau ar minimali alga sugeba atlikti šį vaidmenį kiekvienoje ES valstybėje?
Darbas automatiškai dar nereiškia gerovės – daugelis dirbančiųjų rizikuoja atsidurti už skurdo ribos. Europarlamentarai diskutavo apie „skurstančių darbuotojų“, nesuduriančių galo su galu, padėtį. Daugiausia jų – moterų, jaunimo ir senolių tarpe.
Socialinė atskirtis Europoje vis dar didelė. Remiantis iki Rumunijos ir Bulgarijos įstojimo surinkta statistika, žemiau nacionalinės skrudo ribos gyvena 16 proc. ES gyventojų, tuo tarpu dar 8 procentams gresia ją peržengti.
Už skurdo ribos atsidurti labiausiai rizikuoja Graikijos (13 proc.), Lenkijos ir Portugalijos (14 proc.) gyventojai. 2004 m. skurdžiai gyveno nuo 9-10 proc. Švedijos ir Čekijos bei iki 21 proc. Lietuvos ir Lenkijos gyventojų.
Už ir prieš
Vieni minimalaus darbo užmokesčio sistemą peikia, kiti – gina. Europarlamentarai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovai pateikė daugelį argumentų už ir prieš minimalią algą žvelgiant iš ES perspektyvų.
Pasak šalininkų, minimalus užmokestis apsaugo darbuotojus nuo skurdo, padeda mažas pajamas turinčioms šeimoms, mažina socialinę atskirtį ir lyčių nelygybę. Anot priešininkų, jis riboja smulkiojo verslo laisvę, skatina etatų mažinimą, didina nedarbą, infliaciją, nuo jo nukenčia vartotojai.
Nors mažiausiai uždirbantys darbuotojai džiaugiasi valstybės nustatomu darbo užmokesčio minimumu, jis kelia nerimą kai kuriems verslininkams. Antra vertus, stiprias profesinių sąjungų tradicijas turinčiose šalyse darbuotojai sugeba išsikovoti geresnes situaciją konkrečioje rinkoje atspindinčias sąlygas, nei tą padarytų valstybės lygmenyje nustatyta riba.
Minimalių atlyginimų ir pajamų politika turi įtakos įvairioms ES politikos sritims bei laisvam darbo jėgos judėjimui Europoje. Ar ES turėtų įsitraukti į tolimesnes diskusijas ir nustatyti taisykles šioje srityje? Dėl to spręs EP Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas, kurio vardu pranešimą dėl socialinės apsaugos ir įtraukties rengs Liberalų ir demokratų aljansui priklausanti Jungtinei Karalystei atstovaujanti europarlamentarė Liz Lynne.
