Egipto ateitis yra mįslė, kurią bando įminti daug pasaulio politikų bei politologų. Kokia ji bus iš tikro, lems ne Vašingtonas, Tel Avivas ar Briuselis, bet patys egiptiečiai, nešantys sunkų nedemokratinio valdymo paveldą. Tačiau susirūpinimas yra suprantamas, nes Egiptas yra didžiausia arabų valstybė, kurios politika gali iš esmės pakeisti geopolitinį Artimųjų Rytų žemėlapį.
Ypač tai liečia Izraelį, kuris baiminasi, jog naujieji Egipto vadovai gali anuliuoti taikos Egipto ir Izraelio taikos sutartį. Tai kelia susirūpinimą ir Baltuosiuose rūmuose. Egiptą Jungtinės Valstijos Hosni Mubarako valdymo laikais laikė vienu iš patikimiausių sąjungininkų. Jau vien tas faktas, kad Egipto kariuomenei Amerika skyrė beveik 1,5 mlrd. dolerių kiekvienais metais, kalba pats už save. Kaip bus ateityje?
Labiausiai baiminamasi 1979 metų Irano revoliucijos scenarijaus, kai Irano šachą nuvertusi revoliuciją į valdžią atvedė radikalius islamo veikėjus, pavertusius šalį dar mažiau demokratiška nei šacho valdymo laikais bei įvedusius šalyje teokratinę diktatūrą, šiuo metu siekiančią branduolinių ginklų.
Nors dažnai pabrėžiama (o tame yra daug tiesos), jog Egipto revoliucija buvo jaunimo revoliucija, bet tai dar nieko nereiškia. Irano revoliuciją, atvedusią į valdžią mulas, taip pat įvykdė jaunimas, bet ta jaunimo dalis, kuri siekė demokratijos arba bent jau režimo, primenančio demokratiją, pralaimėjo. Laimėjo labiausiai organizuota opozicijos dalis, susitelkusi apie mečetes.
Dabartiname Egipte labiausiai organizuota yra Musulmonų brolija, kurią buvusi valdžia negailestingai persekiojo. Čia vertėtų prisiminti, jog „Al Qaeda“ dalį savo radikalios ideologijos perėmė iš Musulmonų brolijos mąstytojų.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Brolija yra tapati „Al Qaedai“, bet ji vis tik yra radikali religinė organizacija, nedraugiška Vakarams. Brolija, nors ir labai persekiojama, sugebėjo išsilaikyti gerai organizuota. Panašiai kaip Palestinos „Hamas“, ji teikė humanitarinę bei kitokią paramą vargšams bei persekiojamiems režimo. Todėl jos šaknys Egipto visuomenėje yra gilesnės nei dabar gimstančių įvairiausių žmogaus teisių gynimo ar demokratiją vystančių politinių darinių.
Jeigu armija tikrai panorės ir įvyks demokratiniai rinkimai, Brolija, be abejo, turės privalumų prieš kitas opozicines grupuotes.
Kitas klausimas, ar Egipto kariuomenė šiuos rinkimus leis, ir ar jie bus demokratiški. Labai tikėtinas variantas, jog į valdžią vienu ar kitu būdu ateis kariškis. Savo laiku tai pavyko padaryti Hosni Mubarakui, ir kas gali garantuoti, jog tai neįvyks dar kartą.
Ir dar viena pastaba. Kai kurie apžvalgininkai bando įvykius, apimančius vis daugiau Artimųjų Rytų šalių, lyginti su 1989 metais įvykusiu TSRS bei jos satelitų subyrėjimu. Lyginimas nelabai vykęs. Buvusiose komunistinėse šalyse Vakarai bei vakarietiškos demokratinės bei ūkio reformos buvo sektinas pavyzdys. Artimuosiuose Rytuose – ne. Be to, nė vienoje Rytų Europos valstybių religija nevaidino tokio vaidmens, kaip islamas Artimuosiuose Rytuose.
Valentinas Mitė
