Vien per 2015-uosius Vokietijoje buvo registruota daugiau nei 1 mln. pabėgėlių. Beveik 430 tūkst. atvyko iš Sirijos, daugiau nei 154 tūkst. – iš Afganistano ir dar 122 tūkst. – iš Irako.
Anot vokiečių sociologų, tai yra rekordinis migrantų srautas per visą Vokietijos istoriją, neskaičiuojant pokario metais vykusio vokiečių pabėgėlių iš Rytų Europos judėjimo.
Per pastaruosius 5 metrus šalyje išeiviai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos įvykdė seriją teroro išpuolių. Vokietijoje savo galią sustiprino ultradešiniųjų judėjimai.
Tačiau daugelis vokiečių sociologų pažymi, kad A. Merkel buvo teisi, rašoma BBC.
Integracija vyksta greičiau nei tikėtasi
A. Merkel ir jos politikos šalininkų skaičiavimais, pabėgėlių antplūdis Vokietijos ekonomikai pridėjo taip reikalingos darbo jėgos. Sociologų skaičiavimais, po penkerių metų Vokietijoje nuolatinį darbą gavo beveik pusė imigrantų – o tai yra šimtai tūkstančių darbo rankų.
49 proc. paskutinės bangos (į Vokietiją atvykusių po 2013-ųjų) migrantų per penkerius metus susirado nuolatinį darbą, skelbiama Darbo užimtumo tyrimų instituto ataskaitoje. Jeigu skaičiuoti ir tuos, kurie dirba ne tik pilną darbo dieną, bet ir puse ar mažiau etato, darbus turi jau 68 proc. pabėgėlių.
17 proc. dalyvauja valstybės subsidijuojamose mokymų ir kvalifikacijos kėlimo programose, 3 proc. – apmokamose stažuotėse ir tik 12 proc. migrantų pragyvenimui lėšas susirenka iš atsitiktinių uždarbių, gaudami ne daugiau nei 450 eurų per mėnesį atlygį.
Vienas iš tyrimo autorių, Herbertas Bruckeris tvirtina, kad „jų integracija į darbo rinką vyksta greičiau nei buvo tikėtasi“.
Nepaisant to, pažymima, kad šios bangos imigrantų dauguma vis dar gauna pašalpas. Net 30 proc. tų, kurie dirba nuolatinį darbą, gauna tokį mažą uždarbį, kad jiems yra išmokamos kompensacijos.
Sociologų tvirtinimu, beveik pusė iš dirbančių imigrantų atlieka menkai kvalifikuotą darbą, nors viso tokių darbo vietų Vokietijoje yra tik 16 proc. Skaičiavimai rodo, kad Vokietija kasmet migrantams išleidžia daugiau nei 20 mlrd. dolerių – kukliausiais duomenimis, o maksimaliais – iki 55 mlrd. Tiesa, trečdalis šios sumos yra paskirstoma vargstantiems pabėgėliams už šalies ribų.
Per 8 metus – 2 mln. prieglobsčio prašytojų
Vokietijos visuomenė pabėgėlių klausimų yra susiskaldžiusi. Viena vertus, net 70-80 proc. apklaustų vokiečių sutinka, kad pabėgėliams reikia padėti. Tačiau labai daug jų negatyviai vertina faktą, kad tuos pabėgėlius Vokietija priėmė pas save.
2019-aisiais „Welt“ užsakyta apklausa parodė, kad 54 proc. apklaustųjų sutinka su teiginiu, kad „daugelis prašančių prieglobsčio iš tiesų nėra persekiojami savo šalyse“. Tai yra, daugelis vokiečių mano, kad didžioji dalis pabėgėlių yra „ekonominiai migrantai“ ir į šalį atvyksta tikėdamiesi gauti pašalpų.
Dešiniųjų populistų partijos „Alternatyva Vokietijai“ atstovai tvirtina, kad daugelis migrantų iš tiesų net neketina integruotis į Vokietijos visuomenę, todėl juos „reiktų siųsti atgal į tėvynę“.
Populistų partijos atstovai pažymi, kad valdančiųjų pateikiama statistika „neatspindi realaus vaizdo, kurį mato daugelis mūsų piliečių“. Konkrečiai kalbama apie tariamai atsiradusį būstų trūkumą, augančias nuomos kainas ir „nesibaigiančius nusikaltimus“.
Tiesa, tai patvirtinančių duomenų nėra, o 2018-ųjų ES ataskaita rodo, kad migrantai Vokietijoje integruojasi netgi sėkmingiau nei daugelyje kitų Europos šalių.
Kaip Vokietijai tai pavyko?
Mokslininkų manymu, teigiamas poslinkis pavyko dėl to, kad valdžia skyrė milžinišką dėmesį kalbos kursams ir įvairioms integracijos programoms, kurioms pastaraisiais metais buvo skirta daug lėšų ir pastangų.
Integracijos procesą sudaro dvi dalys: vokiečių kalbos ir socialinės adaptacijos kursus sudaro 600 akademinių valandų mokymai, o vėliau yra laikomas egzaminas. Šie kursai yra privalomi visiems užsieniečiams, turintiems ketinimų gyventi Vokietijoje. Išimtys galimos tik tais atvejais, jeigu asmuo jau kalba vokiškai.
Sociologų teigimu, 2018-ųjų pabaigoje jau 44 proc. iš neseniai atvykusių pabėgėlių gana gerai kalbėjo vokiškai. Turint omenyje, kad iki atvykimo į Vokietiją kalbą mokėjo mažiau nei procentas, tai yra geras rezultatas.
Tyrimo autoriai pažymi, kad valdžia nuo 2015-ųjų investavo daugiau lėšų į kalbų kursų ir įvairių integracijos programų organizavimą. Pasinaudoti jomis galėjo ne tik jau gavę leidimą gyventi šalyje, tačiau dar ir laukiantys valdžios sprendimo.
Ekspertai pažymi, kad Vokietijos valdžia gerokai sumažino biurokratinių užkardų kiekį. Buvo supaprastintas patekimas į darbo rinką tiems, kurie dar neturi oficialaus statuso. Maža to, buvo nuo metų iki trijų mėnesių sutrumpintas terminas, kada dar negalima dirbti.
Moterys virtuvėje?
Ekspertai pažymi didelį skirtumą dirbančių moterų ir vyrų skaičiuje: iš penkerius metus Vokietijoje gyvenančių pabėgėlių darbą turi 57 proc. vyrų, o moterų – vos 29 proc.
Daugeliu atveju tai lemia patriarchalinė tų šalių, iš kurių atvyko migrantai, visuomenė, kur moterų vieta tradiciškai yra laikoma būti namuose su vaikais.
Moterys migrantės integruojasi lėčiau dėl mažų vaikų. Mamoms, kurios lanko integracijos kursus, yra suteikiama galimybė laikinai palikti vaiką priežiūrai, kol jos įgauna naujų žinių ir įgūdžių.
Būna ir taip, kad vyrai neišleidžia savo žmonų dirbti dėl religinių įsitikinimų. Tokiais atvejais yra kuriamos specialios „tik moterų“ grupės. Toks valstybės pataikavimas sulaukia ir kritikos. Ekspertai pažymi, kad Vokietijos visuomenėje vyrai ir moterys gyvena ir pareigas pasiskirsto kartu, todėl būtų tikslinga to mokyti ir atvykusius migrantus, kuriems vėliau gali būti sunkiau integruotis. Tačiau šiuo atveju tikslas yra bent jau trumpam leisti tokioms moterims išeiti iš namų, kad jos neliktų visiškoje izoliacijoje.
Kokia nauda Vokietijai?
Daugelis užduoda klausimą, o kokia iš viso to, kad šalis leidžia daug resursų migrantų integracijai, nauda paprastiems vokiečiams?
Politiškai integracijos klausimas taip pat yra vargiai naudingas. A. Merkel neteko dalies palaikymo dešiniųjų populistų labui, dalis elektorato nesuprato, kam šaliai reikalingas toks kiekis migrantų ir kodėl Vokietija turėtų jais rūpintis.
Valdantieji ir migracijos politikai pritariantys puolė aiškinti, kad pabėgėlių priėmimas – humanitarinė pagalba ir didelės naudos čia ieškoti nėra verta.
Toli gražu ne visi šalyje įvertino humanizmą ir geležinę kanclerės valią. Tačiau ekspertai pažymi, kad ilgainiui Vokietija tik išloš dėl migrantų antplūdžio. Maža to, „Merkel neatidarė sienų. Ji paprasčiausiai pritaikė egzistuojantį laisvo judėjimo Europos viduje įstatymą. Čia yra labiau kalba ne apie tai, kad ji kažką atidarė, ji paprasčiausiai nesiėmė nieko uždarinėti“, – aiškino Berlyno laisvojo universiteto politologas Christophe’as Nguyenas.
„Vokietijos visuomenė sparčiai sensta. Dalis, kuri moka mokesčius, tampa vis mažesnė, o tų – kurie gyvena iš mokesčių, – vis daugiau. Mūsų kolegos kitame tyrime paskaičiavo, kad norint pagerinti situaciją mums reikia nuo 200 iki 400 tūkst. migrantų per metus“, – BBC cituojama Berlyne dirbanti mokslų daktarė Julija Kosiakova.
Ar viskas taip pozityvu?
Migracijos ir pabėgėlių departamento (BAMF) duomenimis, šiuo metu Vokietijoje darbo ieško apie 450 tūkst. pabėgėlių. Visi jie užsiregistravę darbo biržoje ar kitose įdarbinti padedančiose įstaigose.
Problema čia gali būti tai, kad 17 proc. iš tų, kurie dalyvauja integracijos programoje, – elementariai neraštingi ir jų galimybės įsitvirtinti darbo rinkoje. Tiesa, sociologė J. Kosiakova tvirtina, kad šie skaičiavimai nėra tikslūs – jos duomenimis, neraštingų pabėgėlių nėra daugiau nei 10 proc.
Tačiau bet kokiu atveju integracijos procesas netrukus sulėtės. Pirmieji į kursus, o vėliau ir į darbo rinką pateko geriausius įgūdžius ir daugiausiai iniciatyvos rodantys asmenys. Jie, greičiausiai, ir suteikė teigiamą dinamiką, kuri atsispindi ekspertų atliktame tyrime.
Dabar jau liko mažiau patrauklūs darbo rinkai asmenys. Būtent jie, kartu su didžiąja dauguma nedirbančių iš svečių šalių atvykusių moterų, gali tapti našta valstybės sistemai.
Kodėl integracija kitose šalyse vyksta sunkiau?
Pačių vokiečių aiškinimu, pagrindinis skirtumas nuo bet kurios kitos šalies – taip vadinama dvigubo švietimo sistema. Vokietijoje faktiškai neįmanoma patekti į darbą tik „turint siuntimą“, tačiau neturint patirties, ir atvirkščiai. Sistema veikia taip, kad, mokantis bet kokios specialybės, žmogus paraleliai pradeda įsisavina ją ir praktiškai.
Tokioje aplinkoje gauti darbą yra gerokai sudėtingiau, tačiau jeigu jau gauni, tai darbas yra gerokai stabilesnis ir našesnis, aiškinama BBC.
