Kryžkelėje, kur sprendžiama Europos ateitis, nematyti tarpusavio pasitikėjimo ir net bendrų veiksmų, rašo JAV dienraštis „The International Herald Tribune“.
Jei Vokietijos valdžios koridoriuose Nicolas Sarkozy pavadinsite pačiu įdomiausiu dabartinės Europos politiku, niekas su jumis nesiginčys – atsakydami greičiau skeptiškai šyptelės. Po to jums papasakos apie pirmąjį, „pažintinį“ Angelos Merkel ir ką tik pareigas eiti pradėjusio Prancūzijos prezidento susitikimą. Kanclerė tada jam pasakiusi: „Iš Helmuto Kohlio aš išmokau veikti palaipsniui. Išlaikyti ankstesnį kursą. Jūsų požiūris – visiškai priešingas. Mes absoliučiai skirtingi žmonės. Tai žinodami galėtume sėkmingai bendradarbiauti.“
Šiandien, praėjus keliems mėnesiams nuo šio pokalbio, praktika rodo, kad jiems tai nesiseka: sausio 29 dieną Merkel ir Sarkozy britų premjero G. Browno kvietimu turi atvykti į Londoną, kad aptartų JAV antrinės būsto paskolų rinkos krizės pasekmes Europai. Tačiau praėjusią savaitę Vokietijos prašymu prie šios „trijulės“ nuspręsta prijungti Italijos premjerą Romano Prodi, pastebi dienraštis.
Kodėl? Ogi todėl, kad Prodi dalyvavimas– italui nepatinka Sarkozy kėsinimasis į Europos centrinio banko nepriklausomumą, o prancūzų prezidentui iš esmės nepatinka Prodi – Vokietijai garantuos, kad Merkel neliks mažumoje, jei prancūzai sieks vertinimo, kuris skirtųsi nuo jos pačios išvadų.
Tad iš esmės „kryžkelėje“, kurioje sprendžiamas Europos likimas, mes nematome nei tarpusavio pasitikėjimo, nei bendrų veiksmų, rašo „International Herald Tribune“. O dabar pažvelkime į konkretų jėgų išsidėstymą šiame „trikampyje“: britų premjeras – „atsiskyrėlis“, beveik visiškai paskendęs savo salos rūpesčiuose, nėra laikomas europinio masto žaidėju. Kalbant apie kitus reikia pastebėti, kad Prancūzijos prezidentas, pripažinęs, kad jo valstybės iždas tuščias, vis dėlto siūlo Europai ir visam pasauliui naują „civilizacijos politiką“. Tuo tarpu Vokietijos kanclerė, nedrįstanti perimti į savo rankas Europos vadžių, tiesiogine to žodžio prasme skleidžia susierzinimą dėl visko, ką bando daryti jos kolega anapus Reino. Šis susierzinimo veiksnys daro juntamą poveikį vieno iš bene glaudžiausios, Europos likimą lemiančios partnerystės (bent jau teoriškai) dalyvių elgesiui.
Pasak dienraščio, per praėjusius 60 metų Prancūzijos ir Vokietijos santykiuose jau buvo pasitaikę nepasitikėjimo potvynių: prancūzams didžiausią susirūpinimą buvo sukėlę 1980-ųjų pradžioje kilę debatai dėl „euroraketų“ – tuomet jiems atrodė, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje daugelis palaiko sovietų poziciją. Savo ruožtu vokiečiams nepasitikėjimą kėlė François Mitterrando mėginimai padedant Michailui Gorbačiovui po Berlyno sienos griuvimo blokuoti ar sulėtinti Vokietijos susijungimą.
Tačiau tai buvo gyvybinės svarbos dalykai, pastebi dienraštis. Tuo tarpu šiandien nepasitikėjimą sėja tai, kad vokiečiai nėra tikri dėl Sarkozy pozicijos nuoseklumo – nei ilgalaikėje perspektyvoje, nei sprendžiant įvairias problemas.
Jie neabejoja jo energija, ambicingumu, emociniu veržlumu, pasiryžimu vykdyti reformas, jo sprendimo atsisakyti Prancūzijos kaip nuolatinės JAV antagonistės vaidmens, toliaregiškumu. Be to, nors tai ir nesakoma garsiai, jie net pavydi jo atsipalaidavimo. Vokiečiams nerimą kelia kas kita – tai, ką Sarkozy pasako antradienį, gali būti visiškai pamiršta ketvirtadienį, rašo „International Herald Tribune“.
„Kai su juo susitinki, viskas einasi neblogai, – teigia pašnekovai. – Jis klausosi. Jis sutinka. Bet po to daro priešingai. Čia visa problema.“
Štai vienas pavyzdys: požiūris į Rusiją ir Vladimirą Putiną. Buvo pranešama, kad Sarkozy sakė Merkel, jog elgsis kietai su Putinu, kurį Vokietijos kanclerė vertina labai rezervuotai, nepaisant visų retorinių „amortizatorių“, susijusių su tuo, kad Merkel vadovauja koalicinei vyriausybei, į kurią įeina ir socialdemokratai, iš esmės ne taip kritiškai žvelgiantys į Maskvą.
Tuo tarpu Sarkozy viešai pasveikino Putiną su pergale „rinkimuose“, o praėjusią savaitę dar ir padėkojo rusų lyderiui už pastangas pažaboti Irano siekius įgyti branduolinį potencialą, rašo dienraštis.
Už kokias pastangas? Pašnekovai Berlyno valdžios koridoriuose iš pradžių tik traukė pečiais, tarsi sakydami – vienas Dievas težino. Po to sekdavo komentaras: „Sarkozy dabar pamilo Putiną“. Ir , galiausiai, netikėtai griežtai būdavo priduriama: „Putinas mulkina mus „tirpdydamas“ naujas sankcijas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje“.
Oficialieji Vokietijos sluoksniai, suprantama, nekreipia dėmesio į Prancūzijos lyderio portretą, piešiamą jo tėvynėje, kur Sarkozy atvaizdas veikiau primena ant sienos dažais išpurkštą vulgaraus ir amoralaus savimylos paveikslą. Tai, kad kandidatas Sarkozy, žadėjęs imtis priemonių „prancūziškai apginti mažumas“, atsisakė šio ketinimo pakeitęs jį miglotomis kalbomis apie „įvairovę“, iš esmės jų taip pat nejaudina, pastebi dienraštis.
Vokiečiai turi savąjį Sarkozy „zigzagų“ sąrašą – tai atvejai, kai, regis, iškilę nesutarimai būdavo sėkmingai įveikti, o po to paaiškėdavo, kad Prancūzijos lyderis, jų žodžiais tariant, grįždavo prie pirminės savo pozicijos. Tarp šių atvejų – Sarkozy siekis kurti naują Europos saugumo strategiją ir jo planas kurti „Viduržemio sąjungą“, į kurią įeitų su ES besiribojančios šalys.
Šiandien vokiečiams rūpi, kaip susiklostys situacija antrąjį 2008 m. pusmetį, kai ES pirmininkauti pradės Prancūzija. Sarkozy įtaka staiga sustiprės būtent tuo metu, kai, sutinkamai su Lisabonos sutartimi, ES rinks pirmąjį prezidentą ir „užsienio reikalų ministrą“, kurie pradės eiti pareigas 2009 m. Be to, pasak paties „Sarko“, savo „semestro“ pabaigoje jis planuoja parengti vieningą ES politiką gynybos, imigracijos, ekologijos, energijos išteklių ir energetinio saugumo srityse, rašo „International Herald Tribune“.
Kokią įtaką vokiečių susirūpinimui daro paprasčiausias nepasitenkinimas, kad Sarkozy nori „griežti pirmuoju smuiku?“ Ar, tiksliau, tai, kad, pasak Merkel, jo galimybės vadovauti Europai gerokai suvaržytos Vokietijai atitekusio istorijos palikimo?
Šią akivaizdžią konkurenciją vokiečiai neigia, nors ir ne be sarkazmo. „Mums atrodo, kad mūsų partneriai neįsivaizduoja Sarkozy Europos lyderio vaidmenyje. Jie visai patogiai jaučiasi išvis be lyderio, tačiau ragina mus veikti aktyviau“, - teigia jie.
Praėjusį savaitgalį Sarkozy nusprendė pasiimti dar vieną tarptautinio prestižo „pagrindinį prizą“, pasiūlęs Paryžiuje surengti įvairių Irako frakcijų tarpusavio derybas. Berlynas taip pat galėjo iškelti savo kandidatūrą, tačiau nutarė to nedaryti, pastebi dienraštis.
Ko gero tai ir yra svarbiausia problema: ji susijusi ne su Sarkozy veržlumu ir jo nenoru drauge spręsti klausimus, o su Merkel, nesiryžtančios kurti aiškią Vokietijos įtakos koncepciją ir nuosekliai ją įgyvendinti, svyravimais. Sarkozy trauktis neketina ir pagarbiai elgsis tik su partneriu, sugebančiu plačiai mąstyti ir ryžtingai veikti, pasiruošusiu susirungti su juo „lenktynėse prie mikrofonų“ ir turinčiu kai ką daugiau, nei paprasčiausio sveiko proto, teigia „International Herald Tribune“.
