Pagal visuotinai priimtą versiją, J. Kennedy dėl savo geležinės valios ir karinio JAV pranašumo privertė SSRS vadovą Nikitą Chruščiovą išgabenti savo raketas iš Kubos. JAV žaidė su Sovietų Sąjunga žaidimą, ir Maskva neatlaikė pirmoji. Jeigu tikėtume mitu, N. Chruščiovas nusileido, o J. Kennedy neprarado nieko. Kitais žodžiais, SSRS neva patyrė visišką pralaimėjimą.
Ši J. Kennedy pergalės istorija tapo JAV išorinės politikos koncepcijos pagrindu: buvo iškelta valios ir karinės galios svarba, o kompromisinių sprendimų diplomatijos reikšmė sumažinta. JAV administracija į šią istoriją atsigręžia iki šiol, kai, pavyzdžiui, pradedama kalbėti apie potencialias nuolaidas Iranui ar Afganistano talibams. Šis mitas amerikiečių lyderių tarpe įskiepijo nemeilę kompromisams.
Kas gi nutiko iš tiesų? Karibų krizė buvo išspręsta dėl abipusių nuolaidų. SSRS patraukė raketas iš Kubos, o JAV pažadėjo patraukti savo raketas „Jupiter“ iš Turkijos ir nesikišti į Kubos reikalus. Kennedy klanas beveik 20 metų dėl akivaizdžių priežasčių slėpė „Jupiter“ istorijos smulkmenas, o vėliau vaidino, kad tai tebuvo smulki detalė. Dėl paslaptingų priežasčių sovietai apie tai irgi tylėjo.
1962 metų spalio 27 dieną JAV generalinis prokuroras Robertas F. Kennedy, prezidento brolis, pareiškė sovietų ambasadoriui Anatolijui Dobryninui, kad raketos iš Turkijos bus išgabentos, tačiau oficialiai tai nebus sandėrio dalimi, ir sovietų pusė privalo apie tai nutylėti. Įdomu tai, kad Kennedy patarėjai ir toliau platino mitą net ir tada, kai patys nusivylė karine galia ir pasidarė diplomatijos kompromisų šalininkais.
Kita vertus, kodėl Sovietų Sąjunga neorganizavo informacijos nutekinimo dėl raketų „Jupiter“? Tai Maskvai galėjo atnešti dvigubą naudą – paneigti sovietų kapituliacijos Karibų krizėje versiją ir išprovokuoti stiprų nerimą NATO (kompromisą buvo galima pateikti kaip Turkijos, NATO narės, išdavystę). L. Gelbas tai aiškina taip: N. Chruščiovas ir Politbiuras net nenumanė, kokia silpna bus pavaizduota Maskva dėl šios Karibų krizės. Autoriaus duomenimis, N. Chruščiovas pats norėjo sureguliuoti krizę, baimindamasis karo ir branduolinės katastrofos.
Kaip ten bebūtų, šis mitas egzistuoja ir šiandien ir toliau platina bekompromisę propagandą, tvirtinama straipsnyje. Šiandien siūlyti, kad Iranui leistų sodrinti uraną iki 5 proc. (tarptautinėmis sutartimis leidžiamos normos) – politinė savižudybė JAV politikams.
Autorius pripažįsta, kad kompromisas – ne visada teisingas sprendimas: „Tačiau politikams ir vykdomajai valdžiai reikalinga galimybė aptarti kompromisą atvirai, nieko nesibaiminant.“ Negalima pamiršti, kad J. Kennedy iš tiesų surado būtent kompromisinį variantą išspręsti karibų krizę.
