Koronavirusui ir toliau siaučiant, nebetyli ir patys medikai. Vieni po kitų dalijasi sunkiais išgyvenimais iš darbo.
Šįkart prabilo Jungtinės Karalystės medikas – Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos (NHS) darbuotojas.
PIRMADIENIS
Palatos užpildytos, bet atvykstančiųjų srautai nemažėja
Esu jaunesnysis gydytojas-rezidentas Anglijos šiaurės centrinėje ligoninėje, bet dabar jaučiuosi lyg būčiau ugniagesys. Dirbu skyriuje, kuriame gydomi koronavirusu sergantys senyvo amžiaus žmonės. Kiekvieną dieną turiu priimti gyvybiškai svarbius sprendimus.
Šiandienos rytiniame susitikime mums buvo pasakyta, kad per savaitgalį mirė dar keturi pacientai. Nors tai liūdna žinia, atsilaisvins keturios lovos. Tačiau tai nesumažina įtampos, kurią jaučiame.
Iš tikrųjų, mums ką tik iš skyriaus liepė iškelti penkis pacientus, kad atsirastų vietos atvykstantiems iš priimamojo, kuris taip pat yra perpildytas. Kaip reikia pasirinkti, kai jie visi taip sunkiai serga?
Aplinkui mane esantys žmonės kovoja dėl kiekvieno įkvėpimo, jų veidai papilkėję, o dėl deguonies kaukių matosi tik jų akys.
Speciali paliatyvos (palaikomosios) slaugos komanda nuramina pacientus ir pasirūpina, kad jiems būtų patogu. Tačiau tikimybė, kad jie išgyvens – nedidelė. Ir nereikia būti daktaru, kad tai suprastum.
Daugelis yra apimti sielvarto, aš taip pat, bet stengiuosi to neparodyti. Juk jie yra žmonių senelės ir seneliai.
Mano atsakomybė – rūpintis devyniais pacientais ir rytais pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Kai kuriuos pacientus mes „apverčiame“ – tai reiškia, kad grupė daktarų ir seselių paguldo ligonius ant pilvo.
Tai sunkus darbas, kurį tik pasunkina kai kurių pacientų nerimas ir sumišimas. Kai kurie skundžiasi, kad taip gulėti jiems nepatogu, tačiau įrodyta, kad tai padeda lengviau kvėpuoti.
Vienas vyras, kalbantis reta Pandžabo (regionas Indijoje) tarme, nesupranta, kas vyksta, ir jam niekas negali paaiškinti. Nepaisant jo priešinimosi, mes jį vis tiek apverčiame. Laimei, jis nurimsta.
Dėl deguonies trūkumo, kai kurie pacientai pradeda kliedėti. Vienas į kriauklę prikimšo popierinių rankšluosčių, paleido vandenį ir taip apsėmė savo palatą. Seselės skuba jos tvarkyti.
Apie 15 val. suprantu, kad šiandien dar nieko nevalgiau. Paprastai sugebu išbūti visą dieną, suvalgęs vieną obuolį, tačiau šiandien net jo neturiu. Į priekį mane varo adrenalinas. Po valandos ateina dvi vyresniosios slaugytojos ir praneša, kad priimamajame šiuo metu yra 15 koronavirusu sergančių pacientų, kurie neturi kur eiti.
Slaugytojos nori, kad juos priimtume mes. Tačiau mūsų komandoje esantis gydytojas konsultantas pasipriešina ir pasako, kad jos neprivers mūsų iš skyriaus išmesti žmonių, kol jų būklė per sunki. Bet tai beviltiška situacija.
Greitosios medicinos pagalbos automobiliai laukia eilėje prie ligoninės, nes joje vietos – nėra. Skubūs atvejai – tiek koronaviruso, tiek kiti – negauna reikalingos pagalbos. Vis mažiau greitosios medicinos pagalbos automobilių grįžta į miestą.
Skyriuje sklando gandai apie trečiąjį karantiną. Žinome, kad didžiąją šalies dalį tokios naujienos vargina, tačiau mes džiaugiamės. Tai palengvins mūsų gyvenimus. Man – 30, ir aš pažįstu daug žmonių, kurie naujųjų naktį dalyvavo vakarėliuose. Negaliu to pakęsti.
Diena baigiasi paciento dukters ašaromis, telefoninio skambučio metu. Jos tėvas mirė nuo koronaviruso ankstyvą gruodį, o pakeliui į laidotuves, jos motiną ištiko insultas. Ji buvo paguldyta į ligoninę ir išleista į gydytis sanatoriją, kur užsikrėtė COVID-19. Dabar tikriausiai mirs ir ji.
