Tęsinys. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId., IVd., Vd., VId.
Bėgo pirmos kovo dienos, aš ruošiausi artėjančiam išvažiavimui. Velnias, pavasaris gana vėlyvas, sniego dar visur pilna. Aš spirgėjau norėdamas kuo greičiau pajudėti, na o mano partneris tiesiog žiūrinėjo ilgalaikes orų prognozes ir mane ramino: „Almi, ko tu čia strakalioji, žiūrėk kas lauke darosi. Ir čia pas mus, Lietuvoje. O Norvegijoje dar bjauriau. Visų pirma, tokiu oru tikrai darbų dirbti nepradėsim. O kaip tu tokį pavasarį autobuse miegosi?“ – ramino mane Laimis.
Išties, automobilyje miegoti tikrai teks. Mat taupant pinigus Laimis praktikuodavo gana patogią gyvenamojo ploto strategiją – jokių butų nesinuomodavo, o gyvendavo remontuojamuose namuose. Na o ieškant objekto tekdavo miegoti mikroautobuse. Ten jis buvo sumontavęs gana patogią konstrukciją, kažkuo primenančią sudedamus kariškus neštuvus. Autobusiuke buvo ir dujinė plytelė, po papildomomis grindimis visai patogiai buvo galima sukrauti įrankius ir savo mantą. Tad iš bėdos jo senas „Ford Transit“ galėjo tapti ir laikinu būstu. Tačiau bet kuriuo atveju gyvenimui žiemą jis tikrai netiko.
Be viso to Laimiui reikėjo nusipirkit dar vieną autobusą. Galvojome suvažinėti į Vokietiją, bet permetus skelbimus akivaizdžiai matėsi, kad už tam reikalui skiriamą pinigų sumą tuo metu buvo siūlomi tik „nuvaryti arkliai“. Taigi, Laimis naršė skelbimus, o aš kantriai laukiau.
Vieną rytą sulaukiau skambučio iš buvusios darbovietės. „Klausyk, mums tavęs reikia. Dabar patogus laikas pas mus. Galim mokėt rimtesnę algą, visos socialinės garantijos irgi bus. Mums reikia specialisto, tu mums tikrai praverstum. Ar ateisi?“ – situaciją apibūdino mano buvusi vadovė.
„Velniava, aš išvažiuoju. Matot, aš visiškoje uodegoje. Aš kelis mėnesius neturėjau darbų, kreditoriai reikalauja atiduoti skolas. Aš jau neturiu pasirinkimo. Bet... Bet juk aš laisvas menininkas. Juk jei aš galiu dirbti nuotoliniu būdu, tai koks skirtumas, kur aš esu. Jei nieko prieš, kad aš rašyčiau jums vakarais iš Norvegijos, aš mielai priimu jūsų pasiūlymą.“ – atsakiau. Ir po dviejų dienų vėl tapau dirbančiu žmogumi Lietuvoje. Tik prisidėjo dar vienas rūpestis – dabar Norvegijoje reikės ir interneto.
Taigi, dienos bėgo vos ne įprasta vaga. Rytais įsijungdavau kompiuterį ir dėliodavausi dienos darbus. Per pertraukėles į telefono SD kortelę siurbiau visą įmanomą informaciją apie gyvenimo Norvegijoje niuansus. Susirinkau neblogą archyvą apie darbo santykius Norvegijoje, susižymėjau lankytinas Oslo vietas, pasižymėjau net keletą azijiečių turgaviečių, kur gerokai pigiau galima nusipirkti vaisių ir rytietiško maisto. Be to, savotiška tradicija tapo kas porą dienų paskambinti Laimiui.
Jau buvo kovo pabaiga. Aš pradėjau ne juokais nerimauti. Savaitę iš gyvenimo Laimis išbraukė iš gyvenimo „užlipęs ant kamščio“ – telefonu jis atsiliepdavo vos versdamas liežuvį. Velniava, turiu reikalų su priklausomu nuo alkoholio žmogumi. Mane ramino tik tai, kad išvažiavęs dirbti Laimis norvegiškam sezonui tapdavo blaivininku. Gal kaip nors ištversime šią vasarą drauge?
Taigi, beliko tik nervingai laukti. Juo labiau, kad sniegas nutirpo, oras atšilo. Vieną rytą vesdamas savo dukrelę į vaikų darželį atkreipiau dėmesį, kaip kelionei į Skandinaviją ruošiasi kažkoks mano likimo brolis – į vienatūrį jau buvo sukrauti įvairūs krepšiai, patalynė, o kaip baigiamąjį akcentą vyrukas iš namų į automobilį nešė kelias paltis lašinių... Susinervinau. Parėjęs namo iš karto paskambinau savo kompanjonui, ketindamas išsiaiškinti jo delsimo priežastis. „Ramiai, nesiputok, nupirkau naują autobusą. Tuoj atvažiuosiu pas tave.“ – žvaliu ir energingu balsu nuramino mane Laimis.
