Ką tik aukštuosius mokslus baigusi Milda Parnavaitė vadybos mokėsi Singapūre, Osle, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Iš Paryžiaus mergina grįžo dėl to, kad Vilniuje jai gyvenimas atrodo kokybiškesnis.
„Manau, kad gyvenant užsienyje ir siekiant tarptautinės karjeros didžiuosiuose miestuose, yra neišvengiamos didžiųjų miestų problemos kaip mažas gyvenimo plotas, nuolatinės spūstys, pastoviai šurmuliuojantys turistai. Man gyvenimas Lietuvoje kokybės prasme patrauklesnis“, - Žinių radijo laidoje „Pasaulis pagal moteris“ sakė M. Parnavaitė. „Gal kai sukaupi įvairesnę patirtį, pradedi ieškoti ne tų trumpalaikių patirčių, bet nori kurti ilgalaikį projektą ir sugrįžti prie pamatinių vertybių“, - tęsė ji. Prieš kelis mėnesius grįžusiai M. Parnavaitei Lietuva pasirodė labai pasikeitusi: „Ji pasikeitusi tiek kultūrine, tiek galimybių prasme. Sugrįžtu ne vien tik aš. Mano aplinkoje sugrįžta daug puikių žmonių su tais pačiais puikiais išsilavinimais, turėdami puikias galimybes įsitvirtinti užsienyje, bet jie sugrįžta dėl panašių priežasčių, kaip ir aš“, - kalbėjo mergina.
Jau mėnesį ieškanti darbo M. Parnavaitė nurodo, kad nors ir jaučia darbdavių susidomėjimą jos turiningu gyvenimo aprašymu, tačiau svajonių darbo ji dar neatradusi: „Aš manau, kad nereikia turėti iliuzijų, kad vien tik geras išsilavinimas tau visur duris atvers. Kad darbą susirastum apskritai Lietuvoje, tiek užsienyje, tau pačiam pastangų reikia įdėti tikrai nemažai“, - sakė ji.
Individualiosios psichologijos konsultantė Daina Kremensienė Žinių radijui sakė, kad aukštasis išsilavinimai šiai dienai tampa savaime suprantama. Todėl yra labai svarbu atrasti, kuri sritis kiekvienam žmogi artima: „Daug baigėme, daug diplomų, o kokioje srityje, o ką aš ten galiu atrasti, o kur ta mano širdis? Čia svarbus aspektas.“
Todėl, pasak jos, kai renkamasi darbuotoją, daug kas sprendžiasi darbo pokalbio metu. Psichologės konsultantės teigimu, nereikia nusiminti ir nenusisekus darbo pokalbiui: „Greičiausiai ir nebūtų gavęsi dirbti kartu. Čia yra kita chemija, kuri suveikia ir arba mes randame būdą bendradarbiauti ir kažką kurti, arba ne. Reiškia, dar ne čia, dar yra galimybių kitur ieškoti.“
D. Kremensienė papasakojo istoriją, kaip į naudą gali išeiti pačiam darbuotojui ir būti atleistam: kai žmogų žemina darbe, jis jaučiasi nelaimingas, bet nesiryžta mesti darbo, tai kai jį atleidžia, jis priverstas ieškoti kito darbo, ir paprastai susiranda kažką geresnio.
Darbdaviai būsimiems darbuotojams dažnai kelia darbo patirties reikalavimus. Ką daryti puikius išsilavinimus turintiems, tačiau praktikos stokojantiems jaunuoliams? M. Parnavaitė sako tikinti, kad ją priims į tokią kompaniją, kur ji greitai galės perprasti darbo specifiką, ir jai neteks dirbti pardavėja.
„Visgi 6 metų studijos užsienyje yra pakankamas rodiklis“, - sakė ji.
Mergina taip pat pabrėžia, kad darbo ieškojimas – tai sandoris tarp dviejų pusių: „Darbdaviai dažnai įsijaučia gerai į tą pirkėjo vaidmenį, į tą, kuris renkasi, ir pamiršta, kad atėjęs žmogus į darbo pokalbį taip pat renkasi, ir darbdavys taip pat yra to darbo pardavėjas.“
Ieškantiems darbo jaunuoliams pichologijos konsultantė D. Kremensienė pataria pirmiausia gerai pažinti save: „Jeigu suprantame, kokie mes esame, ko mes norim, ir kur mūsų stipriosios savybės, ir jas sugebame pateikti, tai tada mes pateiksime save tokį, kokiu esame, ir tas, kuris mus pasirenka, ko gero irgi liks patenkintas.“
