Daryti šaliai įtaką lengviau prieš jai įstojant į klubą, o ne po to.
Groucho Marx [garsus JAV komikas] kartą yra pasakęs, kad jis nenori priklausyti klubui, kuris į savo narius priima žmones kaip jis pats. Europos Sąjungai kyla kiek kitokia problema. Įstoti nori daug šalių, nors daugelis jų ir, tiesą sakant, net kai kurios iš jau priimtųjų, nėra tinkamos būti narėmis. Panašu, kad jos tikisi, jog narystė ES savaime padarys stebuklą ir išgydys tokias blogybes kaip įsigalėjusi korupcija, organizuotas nusikalstamumas, teismų neefektyvumas ir ekonominis atsilikimas, o joms pačioms nereikės vykdyti skausmingų reformų.
Tarkim, Bulgarija, (kartu su Rumunija) į ES įstojusi 2007 m. sausio 1 d. Ką tik dėl 120-osios iš eilės neišaiškintos užsakytos žmogžudystės priverstas atsistatydinti vidaus reikalų ministras Rumen Petkov prisipažino turėjęs ryšių su įtariamais nusikaltėlių vadeivomis. Pernai Rumunijos vyriausybė atleido drąsiai reformas vykdžiusią teisingumo ministrę Monica Macovei, motyvuodama keistu argumentu – kad ji nemokėjo dirbti komandoje. Abi šalys prastai atrodo Transparency International, Berlyne įsikūrusios lobistų grupės, skelbiamuose kasmetiniuose korupcijos reitinguose.
Ir jos jokiu būdu nėra vienintelės. Kiekvienoje iš aštuonių Vidurio ir Rytų Europos šalių, į ES įstojusių 2004 m. gegužės 1 d., reformos vėliau ėmė striginėti arba sustojo. Antikorupcijos vajus Baltijos šalyse aprimo. Slovakija, kažkada buvusi ekonominių reformų pirmūnė regione, smarkiai nusmuko. Dėl lėtų reformų kritikuojamos Lenkija, Čekija ir Vengrija.
Šioms istorijoms bendra tai, kad Briuselio galimybės įsikišti ribotos. Dažnai sakoma, jog ES plėtros politika – pati paveikiausia priemonė nukreipti savo kaimynes į laisvos rinkos ir demokratijos kelią, daug efektyvesnė nei bet kuri savo pietinių kaimynių atžvilgiu naudota Jungtinių Valstijų. Bet dėl to įtaka šaliai prarandama jai prisijungus. Intensyvios reformos sulėtėja, vėliau, pasiekus narystę, apleidžiamos – tai pernelyg dažnas reiškinys, kad būtų atsitiktinumas.
Plėtros komisaras Olli Rehn liūdnai pripažįsta, kad „kai šalis turi savo vietą prie stalo, ją paspausti daug sunkiau“. Štai dėl ko, priduria jis, Europos Komisija rengimosi narystei fazėje įvedė gaires ir griežtesnę priežiūrą. Net po prisijungimo Komisija gali atšaukti subsidijas ūkiams ir paramą regionams, ką ji grasina padaryti ir Bulgarijai, ir Rumunijai. Kita jų narystės sutartyse numatyta sankcija – kitos ES narės gali atsisakyti pripažinti jų teismų sprendimus. Bet dauguma sankcijų po įstojimo yra tarsi branduolinis ginklas: grasinimai, kurių vykdymas iš tikrųjų gali atnešti pražūtingų pasekmių. Jos neturi tokios galios kaip pasirengimo narystei derybos, kuriose vienas žingsnelis į šoną gali lemti, jog narystė bus atidėta dar metams.
Bet kuriuo atveju svarbūs ir politiniai motyvai. 1981 m. nedaug šalių manė, jog Graikija tinkama narystei klube, bet nė viena neišdrįso užtraukti jai nešlovės, vetuodama jos priėmimą. Artėjant 2004 m., kai kas bandė rytų europiečius diferencijuoti ir priimti tik sėkmingiausiai vykdančiuosius reformas. Bet politiniai sumetimai nusvėrė „regatos“ principo naudai – visos, išskyrus Balkanų porą, prisijungė vienu metu. Bulgarijai ir Rumunijai tuomet garantuota, jog jos taps narėmis 2007 arba 2008 m., kas tučtuojau susilpnino spaudimą tęsti reformas. Panašiai atsitiko su Kipru 2004 m.: užsitikrinus narystę ES, poreikis pasiekti susitarimą su turkų kipriotų kontroliuojama salos šiaurine dalimi akimirksniu nuslūgo.
Ar yra geresnių būdų išlaikyti spaudimą? Gali padėti O. Rehn gairės ir stebėsena, o taip pat manipuliavimas piniginėmis vilionėmis. Bet vienintelis patikimas metodas yra žadėti narystę „jau tuoj tuoj“, bet jos dar nesuteikti. Kroatija, Turkija ir Makedonija turi svarbų akstiną keistis, nes jos visos nori įstoti. Turkija atskleidžia ir šio požiūrio trūkumą: kadangi daug turkų mano, jog jie niekada nebus priimti, nesvarbu, ko besiimtų, jie klausia, kodėl apskritai turėtų vykdyti dar kokias nors reformas.
Geros ir blogos narės
Šis žaidimas turi dar vieną didelę bėdą – tai senųjų ES narių elgesys. O. Rehn pastebi, jog, surinkus visų senųjų ES narių blogiausius bruožus, būtų galima lengvai sukurti darinį, kuris neatitiktų jokių ES narystės kriterijų. Vienas naujųjų narių dažnai minimas pavyzdys – Italija irgi negali skelbtis sutramdžiusi organizuotą nusikalstamumą.
Galbūt pats iškalbingiausias atvejis, kai naujosioms narėms taikoma viena taisyklė, o senosioms – kita, yra bendra valiuta – euras. Komisija ir Europos centrinis bankas tvirtina turį naujosioms narėms griežtai taikyti „Maastrichto kriterijus“ dėl prisijungimo prie euro zonos. Lietuvos paraiška 2006 m. atmesta, nes jos infliacijos rodiklis vos 0,1% viršijo nurodytą minimumą. Slovakija, kuri tikisi eurą įsivesti kitą sausį, irgi griežtai tikrinima.
Tačiau 1999 m. priimant Belgiją ir Italiją, taisyklės interpretuotos laisvai. Graikija, eurą įsivedusi 2001 m., vėliau pripažino, jog jai tai pasisekė išsigalvojus biudžeto rodiklius. Kelios šalys, stengęsi mažinti valstybės skolinimąsi, kad galėtų įsivesti eurą, nutraukė fiskalines reformas vos priimtos į euro zoną. O kai dvi didžiausios narės – Prancūzija ir Vokietija – 2003 ir 2004 m. pažeidė Stabilumo pakto biudžeto deficitui nustatytas ribas, užuot kuo greičiau stengęsi susitvarkyti, jos jo tiesiog nepaisė. Niekas nedrįso pasiūlyti, jog jas reikėtų nubausti didžiulėmis baudomis, kurias paktas numato nuolatiniams pažeidinėtojams.
Lisabonos sutartis siūlo dar keletą sankcijų, tarp jų pažymėtina – kad daugumos kitų narių balsais šalies narystės teisės gali būti sustabdytos. Joje taip įrašyta naujovė – išstojimo išlyga, sudaranti sąlygas šaliai nutraukti narystę (bet dar nesuteikianti ES galios išmesti nepaklusnią narę). Bet galime lažintis iš paskutinio Jūsų euro, kad nė vienas iš šių dalykų nebus panaudotas drausmei klube pagerinti. Groucho Marx tam nebūtų pritaręs.
Parengta pagal The Economist
