Vos įžengus į Maidano aikštę neįmanoma neužuosti čia kūrenamų krosnelių ir laužų kvapo ir sunku nepastebėti lauko virtuvėse triūsančių savanorių, prie laužų ir palapinių trypčiojančių žmonių. Į akis krinta ir gausybė šiukšlių maišų – protestuotojai stengiasi palaikyti švarą aikštėje, bet rezultatas nėra pats geriausias, nes čia pat skaldomos malkos, metama gausybė plastikinių indų ir pan.
Savanorių paieškos ir svetingas sutikimas
Smalsius protesto vietos lankytojus „nuolatiniai vietiniai“ užkalbina patys. Prie naujienų portalo balsas.lt žurnalisčių priėjęs vyras mandagiai pasisveikina ir klausia, ar nesutiktumėme padėti virtuvėje: „Mums labai trūksta savanorių, kurie padėtų ruošti maistą“, o išgirdęs, kad atvykome čia trumpam ir esame iš Lietuvos, vyras nudžiunga: „Mano senelė gyveno Lietuvoje, eime, pavaišinsiu jus arbata, mūsų virtuvė ruošia pačią skaniausią arbatą.“
Vos spėjęs ištarti šiuos žodžius, vyras dingsta žmonių minioje ir netrukus pasirodo nešinas dviem vienkartinėmis stiklinaitėmis su garuojančia kvapnia arbata. „Jūs esate mūsų svečiai“, – sako jis paduodamas arbatą.
Aikštės „veteranas“
Netrukus prieina ir dar vienas pusamžis vyras, kuris plekšnodamas kolegai per petį sako: „Na, štai, matote, jis iš Kijevo, o aš iš Nikojavo. Abu miegame vienoje palapinėje.“ Sužinojęs, kad kalbasi su žurnalistais iš Lietuvos, vyras mandagiai pasiteirauja, kaip vertiname situaciją Ukrainoje. Tuo metu arbata vaišinęs vyras mandagiai atsiprašo paaiškinęs, kad būtinai turi surasti virtuvei savanorių, pasišalina, bet mūsų pašnekovas, regis, niekur neskuba ir užsirūko.
Paklaustas, kiek laiko praleido Maidano aikštėje, vyras šypteli: „Nuo pat pradžių esu čia.“ Ir priduria, kad yra pasiruošęs būti kiek tik prireiks.
Į klausimą, ar nebuvo baisu, kai prieš protestuotojus buvo naudojamas sumurtas ir protestą bandoma išvaikyti, pašnekovas pastebimai nervindamasis kalbėjo: „Ne, baisu nebuvo, neturėjome laiko bijoti. Man teko užduotis prie scenos saugoti moteris ir vaikus, nebuvo laiko kada išsigąsti, galvoje buvo tik viena mintis, kad tik nieko nenutiktų. Visi balsu meldėme dievą mus apsaugoti, ir jis apsaugojo.“
Kaliniui įsidarbinti sunku
Kalbėdamas apie tai, ką veikia per dienas Maidano aikštėje, vyras atviravo, jog darbų čia daug – reikia malkų parūpinti, krosnelę pakurstyti, nuolat trūksta savanorių dalijant maistą, be to, būtina rūpintis aplinkos švara.
Pasidomėjus, ar turinčiam darbą žmogui nėra keblumų atvykti protestuoti tokiam ilgam laikui, Dima sakė: „Ne, darbdaviai supratingi, parašai nemokamų atostogų prašymą ir išleidžia, o aš pats nuolatinio darbo neturiu, dirbu padienius darbus, o e to, kas nori tokį į darbą priimti.“ Su lig tais žodžiais vyras kilsteli ranką, kurios pirštai ištatuiruoti – įrodymas, kad vyriškis yra sėdėjęs kalėjime.
Nors ir atrodo suvargusio veido, vyras vilki tvarkingais drabužiais, o viso pokalbio metu stengiasi žiūrėti į akis.
„Bet jūs man pasakykite, kodėl taip yra, kad ašl būdamas sveikas, bet „sėdėjęs“l negaliu susirasti darbo, o šalį valdo žmogus, kuris taip pat „sėdėjo“? – klausia vyriškis su šypsena.
Paklaustas, ar galima jį nufotografuoti, vyriškis neprieštarauja bei išmeta cigaretę ir užsitraukia ant ausų kepurę, droviai aiškindamas, jog turi ją pasitaisyti, kad nuotraukoje geriau atrodytų. Atsisveikindamas Dima primygtinai siūlo užrašyti savo vardą ir pavarde bei adresą: „Susiraskite mane tinklapyje „Odnaklasniki“, ten yra gražių mano nuotraukų, kur aš scenoje su dainininke Ruslana.“ Vyriškis priduria, kad pats kaupia fotografijas iš protestų.
