Rusijos atstovas JTO Vitalijus Čiurkinas pavadino M. Saakašvilio kalbą „rusofobiško pobūdžio kliedesių rinkiniu“ ir pridūrė, kad Gruzijos prezidento psichikos būklę turėtų vertinti profesionalai. LRT.lt skelbia prezidento M. Saakašvilio kalbos ištraukas:
„Rytų Europos šalys, siekiančios prisijungti prie vieningos laisvų ir demokratinių tautų europinės šeimos, nuolat patiria spaudimą ir grasinimus
Armėnija – įsprausta į kampą, Moldova patiria blokadą, Ukraina – puolama, Azerbaidžanas susiduria su ypatingu spaudimu, o Gruzija – okupuota...
Kodėl?
Nes Senoji imperija stengiasi atkurti savo senąsias sienas. Ir žodis „sienos“ šiuo atveju net nėra tinkamas, nes imperija – Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga, Rusijos Federacija ar Eurazijos Sąjunga – niekad neturėjo sienų: turėjo tik paribius.
Šiandien kalbu jums tų paribių vardu.
Kitaip nei dauguma valstybių, Rusijos Federacija nėra suinteresuota, kad ją suptų stabilios valstybės.
Kremlius siekia, kad kaimyninėse šalyse nuolat būtų suirutės. Jis atmeta pačią mintį apie stiprias Gruzijos, Ukrainos, Moldovos vyriausybės, net jei tos vyriausybės stengiasi būti geranoriškos Kremliaus interesų atžvilgiu.
Kaip manote – ar Vladimiras Putinas tikrai nori, kad, tarkime, Armėnija galutinai įveiktų Azerbaidžaną? Ne. Nes tai padarytų Armėniją pernelyg stiprią ir nepriklausomą.
Manote, Maskva siekia, kad Baku nugalėtų Jerevaną? Akivaizdu, kad irgi – ne. Šiandienė Azerbaidžano modernizacija yra Rusijos valdžiai kaip nakties košmaras.
Gal manote, kad Oranžinės revoliucijos pralaimėjimas per rinkimus Ukrainoje paskatino Rusiją švelniau elgtis su šia šalimi? Atvirkščiai. Viktoro Janukovičiaus vyriausybė yra be perstojo puolama, prieš Ukrainą pradėtas prekybinis karas prieš Vilniaus viršūnių susitikimą lapkritį, ir Rusijos oficialūs pareigūnai jau atvirai kalba apie Ukrainos padalijimą.
Manote, po to, kai Tbilisyje pasikeitė valdžia, Kremlius yra pasirengęs aptarti Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijos panaikinimą? Nieko panašaus. Rusijos kariuomenė ir toliau aneksuoja Gruzijos teritoriją.
Vakar okupantai vėl varė Gruzijos piliečių iš jų, jų tėvų ir senelių namų ir kaimų. Vidury baltos dienos, visiškai nebaudžiami.
Gruzijos sėkmingų reformų patirtis ir veiksnios valstybės sukūrimas buvo traktuojami kaip virusas, kuriuo gali apsikrėsti visa posovietinė erdvė ir kurį reikia sunaikinti bet kokia kaina. Štai kodėl Gruzijos tautai nuo 2006 m. teko iškęsti embargą, užpuolimą, karą ir okupaciją.
Pastangos nustumti atgal visą NATO ir ES pažangą, pasiektą mūsų regione – pažangą, grįsta žmonių valia –vis didėja. Šių pastangų vardas – Eurazijos Sąjunga. Eurazijos Sąjunga kuriama kaip alternatyva ES ir yra prezidento Vladimiro Putino vaizduojama kaip svarbiausias jo prezidentavimo projektas.
Kadangi europinė ir euroatlantinė integracija atima daugybę laiko ir reikalauja labai didelių pastangų; kadangi pasitaiko momentų, kai gali imti galvoti besivaikąs miražo; kadangi grėsmės – tokios rimtos, spaudimas – toks tiesmukas, o pažadai – tokie tolimi, dalis žmonių mūsų regione gali nebeatlaikyti nuovargio ir galiausiai paklausti savęs: o kodėl gi ne?..
Vis dėlto Rytų Europos tautų apsisprendimas yra toks akivaizdus, kad Kremliaus strategai (jie save vadina politikos technologais) nusprendė neigti tiesą ir skleisti savo melą Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje ir daugelyje kitų šalių.
Jų ruporai – sąmonina ir nesąmoninga penktoji kolona minėtose šalyse – tapatina Europos Sąjungą su šeimos vertybių griovimu, nacionalinių tradicijų nykimu ir gėjų bei lesbiečių propagavimu.
Kad ir kaip būtų keista, savo valstybių sostinėse mes girdime tą pačią bjaurią muziką, kuri pirmiausiai sugrojama Maskvoje – kad mūsų tradicijos žlunga dėl Vakarų įtakos, kad krikščioniškas šventes pakeis gėjų pasididžiavimo įvykiai, o bažnyčias išstums daugiakultūriniai disneilendai, ir kad visa tai kelia grėsmę stačiatikiams.
Ir galiausiai – štai ir sulaukėme – girdime kalbant, kad ir mes, ir mūsų buvę šeimininkai turime daug bendra – gerbiame padorumą ir tradicijas. Nejau esame tokie naivūs, kad tikėsime šiomis melagystėmis, dėl kurių iš mūsų grobia suverenumą?
Kai klausomės rusų imperialistų atliekamos veidmainiškos dainelės apie stačiatikių brolybę, ar neturėtume įsiklausyti į nužudytojo Kijevo patriarcho Kipriano balsą arba prisiminti Gruzijos patriarchą Ambrosijų Chelają, kuris buvo kankinamas ištisas dienas ir savaites vien už tai, kad kreipėsi į Ženevos konferencijos dalyvius dėl Rusijos įsiveržimo į jo valstybę? Ar jau tiek apkurtome, kad negirdime nužudytų šventikų balso? Nejau esame tiek neišprusę, kad nebepamename tų, kurie perdažė mūsų cerkves ir nutrynė mūsų šventus paveikslus? Ir nejau esame tokie akli, kad nematome, kaip mūsų cerkvės griaunamos okupuotose teritorijose?
Turime žinoti savo istoriją. Ji mus moko, kad tolerancija mūsų regione yra suvereniteto pagrindas. Tuo metu Eurazijos Sąjunga statoma ant kitokių pamatų. Ją valdo senosios KGB struktūros, jos tikslas – senosios imperijos atkūrimas.
Tačiau po kelerių metų Vladimiras Putinas apleis Kremlių iš išnyks iš Rusijos politikos. Rusai ji pamirš kaip praėjusių laikų – imperijos, korupcijos ir priespaudos laikų – vaiduoklį.“
