Pasaulyje, kai lyginamas kapitalizmas su socializmu, Jungtinės Valstijos laikomos tarsi kapitalizmo pavyzdžiu. Ten valstybės nuosavybė yra nedidelė ir net jos buvimas dažnai laikomas nukrypimu nuo normos.
Vyriausybė mažiau kišasi į ekonomiką negu kitose pažengusiose valstybėse ir pagrindinės socialinės programos, pvz., visuotinė sveikatos priežiūra, ten nėra taip įsitvirtinusios kaip kitur. Tačiau ne tik minėtąsias dimensijas turime apsvarstyti, kad nuspręstume, kiek kapitalistinės yra Jungtinės Valstijos. Juk kilus konfliktui tarp kapitalo turėtojų ir vadybininkų tikslų daug priklauso nuo to, kas laimi.
Remiantis tokiu požiūriu, Amerikos kapitalizmas tampa dar neapibrėžtesnis. Amerikos įstatymai suteikia daugiau galios vadybininkams ir įmonių direktoriams negu akcininkams. Pavyzdžiui, akcininkai negali nurodinėti direktoriams, ką daryti: skolintis daugiau pinigų, plėsti verslą ar uždaryti nuostolingai dirbančią įmonę. Įstatymas yra aiškus: korporacijos direktorių valdyba, o ne akcininkai lemia svarbiausius sprendimus versle.
Naivuoliai galėtų pasakyti, kad minėtos taisyklės yra iš esmės tik popieriuje, nes akcininkai gali tiesiog išsirinkti naujus direktorius, jeigu esamieji dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra netinkami. Kadangi akcininkai gali rinkti vadovus, galima pamanyti, kad jie ir valdo įmonę.
Taip būtų galima patikėti, jeigu amerikiečių bendra nuosavybė būtų didelė ir efektyvi, pagrindiniams akcininkams turint, pvz., 25 proc. bendrovės akcijų. Panašiai yra daugelyje kitų pažengusių valstybių, kur šeimos, fondai ar finansinės institucijos turi daugiau tokios valdžios didelėse įmonėse.
Tačiau Jungtinių Valstijų įmonių nuosavybė nėra tokia, o vadovų rinkimų procedūra taip pat skiriasi. Nuosavybė didelėse amerikiečių įmonėse yra išskaidyta. Įmonių direktorių rinkimai Amerikoje brangūs. Paprastai direktoriai, einantys pareigas, iškelia kandidatais save ir bendrovė apmoka jų rinkimų išlaidas.
O jeigu kandidatą kelia akcininkas, tada jis turi apmokėti rinkimų sąnaudas. Taigi konkurencingų rinkimų yra nedaug, juos laimi ir anksčiau pareigas ėję vadovai, vadinasi, jie ir lieka valdžioje. Įmonės ir jų vadybininkai yra priklausomi nuo konkurencingų rinkų ir kitų apribojimų, bet ne nuo akcininkų.
Vadinasi, Jungtinės Valstijos yra ne tiek kapitalistinės, kiek priklausomos nuo vadybininkų. Būtent jie pateikia galutinius sprendimus. Galbūt tai yra gerai. Kartais jų ir akcininkų interesai sutampa, bet kai jie nesutampa, amerikiečių įmonės susilpnėja. Kalbant apie kapitalizmą versussocializmą, mes žinome, kurioje pusėje yra Jungtinės Valstijos. Tačiau kalbant apie vadybininkus versus kapitalo savininkus, Jungtinės Valstijos linksta į vadybinę, o ne kapitalistinę pusę.
