Muammaras Gaddafis tegyveno 69-erius metus ir 135 dienas, bet koks tai buvo gyvenimas!
Gimęs 1942-ųjų birželio 7 d., kaip rašoma jo biografijoje, „varganoje beduinų palapinėje“, jis buvo ir pulkininkas, nenorėjęs sau suteikti dar ir generolo laipsnio, ir „liaudies sūnus“, nes kilęs iš tautos gelmių, vadinasi, tapatus su libiais, ne lyderis, todėl ir siūlęs NATO naikintuvams jo nemedžioti.
Nors jis užėmė visus svarbiausius valstybės postus, save titulavo filosofiniu „Rugsėjo 1-osios vadovu“. Mat tą dieną 1969-aisiais M. Gaddafis įvykdė taikų karinį perversmą prieš karalių Idrisą I, kuris tuo metu gydėsi Turkijoje.Kodėl kai kas jį vadina pasaulinio masto filosofu? 1975–1979 m. jis parašė trijų tomų veikalą „Žalioji knyga“, kurį pats rašytojas laikė kur kas svarbesniu negu Platono ar K. Marxo veikalai. Jame M. Gaddafis išdėstė vadinamąją „trečiąją pasaulinę teoriją“, kaip sutaikyti kapitalizmą ir komunizmą vardan išnaudojamųjų gerovės.
Tai beprasmių šūkių kratinys, ir šias jo knygas nuo kovo mėnesio Libijos sukilėliai demonstratyviai degindavo. Pats M. Gaddafis savo teoriją kitaip pritaikė Libijoje: pilietinė visuomenė šalyje buvo sunaikinta, bet kokia opozicija jam buvo draudžiama ir persekiojama, jokios politinės valdymo alternatyvos neįmanomos. Gal ir dabar kai kam patiks „Žaliosios knygos“ teiginys, kad rinkimai yra ta pati „diktatūra“, kurią vykdo didžiausios partijos, o tikroji demokratija – tai „liaudies komitetai“, kitaip sakant, tarybos, renkamos suvažiavimuose, su generaliniu sekretoriatu priešakyje. O šio sekretoriato viršūnėje sėdi pats svarbiausias valstybės asmuo (nesunku atspėti – kas), kuris vėlgi atstovauja paprastai liaudžiai...
Ši teorija gal nebūtų verta dėmesio, jei ne visai kitokia M. Gaddafio orientacija per 42 valdymo metus. Ypač ryškų potėpį jo „pikasiškoje“ asmenybėje (šį palyginimą, kaip rašo portalas „BBCRussian.com“, pirmas panaudojo vienas arabų diplomatas) nužymėjo ne kas kita, o nafta, kurios Libijoje nestigo ir kuri dolerių pavidalu nusėdo valstybės galingųjų sąskaitose.
Kaip filosofas valdė naftą...
Vakarai laukia, kada Libija pasieks prieškarinį naftos gavybos lygį, nes tuomet ji atpigtų visame pasaulyje. Analitikai skaičiuoja, kad šiandien Libijoje išgaunama vos pusė naftos iš tų 1,6 mln. barelių, gautų prieš neramumus. Tačiau tvirtinama, kad pasaulio naftos ir dujų atsargoms tai neturėtų kenkti, nesvarbu, jog naftos kainos nuo 2008-ųjų krizės pasiekė neregėtas aukštumas. Šiek tiek sunkiau Europai. Tokios žemyno šalys kaip Italija, Prancūzija, Ispanija importuoja gana didelę dalį Libijos naftos. Iš viso libiai eksportavo į Europą daugiau kaip 85 proc. naftos. Todėl italams (įsiveždavo 22 proc. Libijos naftos), prancūzams (16 proc.), ispanams (13 proc.), airiams (23 proc.), austrams (21 proc.) ir portugalams (11 proc.) rasti alternatyvų tiekėją per trumpą laiką gana sunku.
Ekspertai mano, kad Libijos ateitį po M. Gaddafio mirties spręs ne tiek nauja šalies valdžia, kiek valstybės, aktyviai dalyvavusios nuverčiant režimą.
Iš tikrųjų, kaip pažymi naujienų agentūra „Associated Press“, naftos eksportą atkurti Libija galės ne anksčiau kaip po kelių mėnesių. Rinkoje vėl pasirodžius naftai iš Libijos, jos kaina pasaulyje kris. Prieš karinį konfliktą Libijos naftos kiekis pasaulinėje rinkoje sudarė vos 2 proc., tačiau net ir tokios, regis, nedidelės žaliavų dalies išnykimas padarė įtaką pasaulinėms kainoms.
Didžiausi importuotojai buvo priversti iš savo rezervų į rinką paleisti apie 60 mln. barelių naftos, 30 mln. barelių teko JAV daliai. Tiesa, karinio konflikto pradžioje staiga išaugusi naftos kaina vėliau krito ėmus tikėti, kad M. Gaddafio režimui žlugus Libijos nafta grįš į rinką. Analitikai mano, kad Libija iki šių metų pabaigos gali išgauti 600 tūkst. barelių naftos per dieną ir 1,6 mln. barelių kitų metų viduryje. Tai užsienio šalių bendrovėms atrodo puikus kąsnis, kurio jos taip paprastai paleisti nenorės. Kai kas tvirtina, kad visos šios M. Gaddafio gaudynės ir prasidėjo dėl to, kaip užvaldyti Libijos gamtos resursus.
Kraupi karo statistika
Kaip sakoma, yra, kaip yra. Pulkininkas, išbuvęs valdžioje 42 metus ir 50 dienų (ant jo lavono sukilėliai ėmė šokti spalio 20 d.), buvo pakirstas arabų revoliucijų, pirmiausia įsiliepsnojusių Tunise pernai gruodį. Įvykiai Bengazyje diktatoriui buvo ženklas, kad netrukus viską šluojantis sukilimas persimes ir į Libiją. Apžvalgininkai tvirtina, kad tarptautinės visuomenės kantrybės taurę perpildė jo kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje 2009-ųjų rudenį, kai M. Gaddafis vietoj 10 minučių kalbėjo valandą ir į skutus sudraskė sukritikuotą JT Chartiją. Tai buvo įžūlu, ir JT Saugumo Taryba šių metų kovo 17-ąją priėmė 1973-iąją rezoliuciją, leidžiančią amerikiečių naikintuvams „užtikrinti neskraidymo zoną virš Libijos“. Kitą dieną NATO pareiškė esanti pasirengusi vykdyti antskrydžius, o kovo 27 d. NATO taryba perėmė vadovavimą karinei operacijai Libijoje. Kovo 31 d. prasidėjo operacija, pavadinta „Odisėjo aušra“, arba „Saulėtekio odisėja“ („Odyssey Dawn“), tiesa, vėliau pakeista į „Vieningas gynėjas“ („Unified Protector“).
Ją nutarta nutraukti spalio 31 d. Per 7 mėnesius, kaip spalio 21 d. skelbia Briuselis, Aljanso lėktuvai įvykdė 26 156 skrydžius, iš jų 9634 smogiamuosius, taigi po 110–150 kasdien. Skrydžių sumažėjo baigiant operaciją, kai tiesiog buvo stebima situacija ore ir ant žemės.
Operacija vyko ir Libijos pakrantėse, buvo kontroliuojama, kaip vykdomas ginklų tiekimo režimui embargas. NATO kariniai laivai sulaikė ir apžiūrėjo 296 prekybinius laivus, 11 iš jų buvo uždrausta įplaukti į Libijos vandenis. Aljansas taip pat kontroliavo 2139 humanitarinės pagalbos partijų pristatymą. Baigiamojoje operacijos stadijoje dalyvavo specialiosios paskirties būriai iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, atsiųsti į Libiją nacionalinių vyriausybių sprendimu. Taigi Aljansas nesiuntė į Libiją savo sausumos pajėgų, kaip ir buvo numatyta 1972-ojoje rezoliucijoje.
Beje, niekas neapskaičiavo ir vargu ar kada apskaičiuos, kiek Libija neteko civilių, kokie nuostoliai patirti per šį 222 dienas vykusį pilietinį karą (iš pradžių 10 dienų antskrydžius vykdė JAV karinės oro pajėgos). Tai, kaip sakoma, jau už statistikos ribų, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad žuvo apie 25 tūkst. libių.
Ar pilietinis karas baigsis?
Bet visus domina, kaipgi Libija vystysis po šio karo, jeigu jis, žinoma, baigsis su M. Gaddafio eros pabaiga. Analitikai apskritai nesutaria, ar pilietinis karas Libijoje iš tiesų baigėsi. Tiesa, daugelis jų mano, kad sukilėliai neturi rimtų priešininkų ir nė vienas iš M. Gaddafio sekėjų nėra pajėgus imti vadovauti likusiems armijos trupiniams. Netgi jo įpėdiniu pasiskelbęs sūnus, pabėgęs į Nigerį ir ketinąs keršyti už tėvo mirtį, vargu ar išklibins naujos Libijos vadovybės pamatus.
Tačiau problema glūdi kitur – valstybės viduje. Mat dabar šalis gali skilti į daugybę autonomijų, paklūstančių vis kitiems vadams ar politinėms partijoms. Sukilėliai susidurs su rimtu iššūkiu bandydami savo rankose išlaikyti valdžią, nes iki šiol juos vienijo neapykanta diktatoriui. Baiminamasi net to, kad čia į valdžią gali imti veržtis su „Al Qaeda“ siejami islamistai, pasinaudosiantys šalyje vyraujančiu politiniu ir ekonominiu chaosu. Štai LPNT vadovas Mustafa Abdelis Jalilis tvirtina, kad į teisinės valstybės pamatus bus įlieti musulmoniškos religinės teisės – šariato įstatymai. Tokie įstatymai viršenybę tebeturi Pakistane, Sudane, Afganistane, kur dar vis savo galią rodo „Al Qaeda“.
Prancūzų „Le Figaro“ rašo, kad M. Gaddafio mirtis tapo gera pamoka kitoms arabų diktatūroms, ir ne tik arabų. Afrika, Azija, Lotynų Amerika, netgi Europa turi žinoti, kad režimai sulaukia pabaigos, neretai ir tragiškos. Žiaurūs despotai, dažnai susiję su terorizmu, negali tikėtis išvengti atpildo, koks jis šiurpus bebūtų. Daug kas tikėjosi, kad tironas atsakys už savo nusikaltimus Tarptautiniame Teisme. Bet savo teismą įvykdė patys libiai, tegul ir ne pagal pasaulinius standartus.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
