Kitame Jerevano gale, sostinės centrinėje aikštėje, minios siunčiama žinia buvo kitokia. „Mes norime ištrūkti iš Rusijos šešėlio, – šaukė 47-erių biuro darbuotoja Lilit, kurios balsą užgožė kitas aktyvistas su megafonu. – Pasaulis susiskaldė, ir mūsų ateitis turi būti su Vakarais, o ne diktatoriais.“
Ji yra viena iš šimtų žmonių, susirinkusių protestuoti prieš V. Putino vizitą, kurie dabar vyksta labai retai. V. Putinas į Jerevaną atvyko dalyvauti viršūnių susitikime su pustuziniu buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kurios dabar yra Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) narės. Be Rusijos, šis karinis paktas vienija Armėniją, Baltarusiją, Kazachstaną, Kirgiziją ir Tadžikistaną.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais tarp karinio pakto narių pradėjo ryškėti tam tikri skirtumai.
„KSSO veikloje mes matome tam tikrų problemų, – apsaugos pilname konferencijų centre Jerevane savo partneriams sakė V. Putinas. – Tačiau vis vien yra akivaizdu, kad organizacija padeda apsaugoti mūsų šalių nacionalinius interesus, suverenitetą ir nepriklausomybę.“
Su tuo sutinka ne visi. „KSSO yra Rusijos būdas išlaikyti savo įtaką buvusioje Sovietų Sąjungoje, – mano Nataša Kuhrt, „King‘s College London“ vyresnioji dėstytoja, kurios specializacija yra tarptautinė taika ir saugumas. – Bet iš tiesų ji tėra tik popierinis tigras – ji nėra pakankamai stipri, kad pasiektų savo išsikeltus tikslus. Istorija jau parodė, kad ji nėra pasiruošusi įsikišti, kai viena jos narių paprašo paramos. Negana to, V. Putino bendražygiai lyderiai labai nerimauja dėl prasto Rusijos ginkluotųjų pajėgų pasirodymo Ukrainoje, kadangi prieš tai jie laikė Rusiją savo saugumo garantu.“
Trečiadienio suvažiavimo organizatoriams ši problema taip pat yra puikiai pažįstama. Rugsėjį Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas oficialiai pateikė prašymą dėl KSSO įsikišimo, kai Azerbaidžanas iš savo teritorijos apšaudė daugybę šalies miestų ir kaimų. Tačiau Kremlius, jau ir taip priverstas mobilizuoti vyrus, kurie galėtų kautis katastrofiškame kare Ukrainoje, pasirodė negalintis arba nenorintis laikytis savo įsipareigojimų. Vietoje to, Rusija sutiko į šalies pasienį išsiųsti stebėtojų grupę. Po šio sprendimo į Jerevano gatves išėjo daugybė protestuotojų, reikalavusių, kad Armėnija pasitrauktų iš KSSO.
Organizacijos vienybę išbandė ir rugsėjį kilęs kruvinas konfliktas tarp Tadžikistano bei Kirgizijos, per kurį žuvo daugiau nei 140 karių. Po susišaudymų Kirgizija paskelbė pasitraukianti iš karinių pratybų, pavadintų „Nesunaikinama brolija“, kurios turėjo vykti po mėnesio.
Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka sutiko su Kremliaus prašymu panaudoti jo šalį kaip raketų paleidimo ir antžeminių atakų prieš Ukrainą aikštelę. Bet jis kol kas vengia į „specialią karinę operaciją“ velti savo karius. A. Lukašenka pripažino, kad KSSO ateitis priklausys nuo Rusijos sėkmės kare prieš Ukrainą, bet neįsipareigojo padėti.
Kiek anksčiau šiais metais Kazachstano prezidentas Kasymas-Žomartas Tokajevas viešai pažemino V. Putiną, atsisakydamas pripažinti, kad Donbasas priklauso Rusijai. Maskvos valstybinė žiniasklaida apie šią šalį pradėjo kalbėti taip pat, kaip apie Kyjivą. „Kazachstanas yra kita mūsų problema, kadangi čia gali prasidėti tokie patys nacistiniai procesai kaip ir Ukrainoje“, – šią savaitę per „Rusijos Pirmąjį Kanalą“ kalbėjo komentatorius Dmitrijus Drobnickis.
Suvažiavimo metu, sėdėdamas šalia savo kolegų, V. Putinas norėjo pasiekti susitarimą tokiais nekontroversiškais klausimais kaip Afganistanas, siūlydamas padėti KSSO valstybėms apsirūpinti moderniais ginklais. „Mano mieli kolegos, – pridūrė jis, – informaciją apie Ukrainą aš pateiksiu atskirai.“
„Šaltasis karas – Rusijos pasipriešinimas „imperialistiniams“ Vakarams – akivaizdžiai turi įtakos V. Putino mąstysenai, o KSSOO valstybes jis mato kaip į tą pačią kovą įsitraukusius jaunesniuosius brolius, kuriuos jungia bendra istorija, – aiškino Sergejus Radčenko, „Johns Hopkins School of Advanced International Studies“ istorikas. – Tačiau dabar jų tarpusavio santykiai yra visiškai kitokie. Sovietų Sąjunga galėjo varinėti savo sąjungininkes – V. Putinas negali nurodinėti niekam. Jis turi sužavėti savo partneres ir tikėtis, kad jos arba jį parems, arba, išlaikydamos tam tikrą geranorišką neutralumą, nuspręs nesikišti.“
Išblaškytas karo Ukrainoje ir nesugebėdamas sukontroliuoti savo artimiausių sąjungininkių, Kremlius KSSO valstybių lyderių suvažiavime tikėjosi gauti bent kiek tvirto palaikymo. Dauguma vietinių, net ir gimusių Sovietų Sąjungos laikais, mano, kad idėja, jog V. Putinas vadovauja koalicijai prieš Vakarų agresiją, paprasčiausiai neatitinka tikrovės.
„V. Putinas yra persona non grata, – sakė prie minios Jerevane prisijungęs 64-erių Vartes. – Armėnija yra nepriklausoma. Mes išsirinkome savo valdžią. Mes neturime nieko bendra su šia nedemokratinių valstybių grupe.“
Armėnijos premjeras N. Pašinianas netgi viešai pažemino V. Putiną nuspręsdamas nepasirašyti KSSO deklaracijos, o tiesiog užbaigė lyderių susitikimą nesiveldamas į diskusijas.
