Kai kurie dalykai nepasikeitė. Kitaip negu visos kitos konferencijos, susitikimas „Chateau Bela“ būna mažas, jame dalyvauja tik kelios dešimtys žmonių, o daugelis jų pažįsta vieni kitus ne vienerius metus arba dešimtmečius. Per jį tebevyksta neprotokoluojamos, neformalios diskusijos prie malkų prikrauto židinio. Ir kiekvienais metais nuotaikos – vis niūresnės.
Vis dar susiduriame su nevisiškai įsisąmoninta nesėkme. Irako karas sudavė didžiulį smūgį visuomenės pasitikėjimui Vakarais – kaip kompetentinga ir teisingą poziciją užimančia jėga. Finansų krizė lygiai taip pat pakenkė mūsų ekonomikos politikos kūrėjų patikimumui.
Naujas dalykas – kad nuo praeitų metų prieš sistemą nukreiptos nuotaikos smarkiai sustiprėjo: „Brexit“, netikėta Trumpo pergalė, Laisvės partijos iškilimas Austrijoje, AfD – Vokietijoje, Švedų demokratų partijos ir Prancūzijos Nacionalinio fronto laimėjimai. Taip pat stebėjome skandalingą ir sėkmingą Rusijos intervenciją į Amerikos politinę sistemą. Pasitikėjimas demokratija visur blėsta, ypač tarp jaunimo.
Anksčiau diskutuodavome, kaip būtų galima sustiprinti paribio valstybes – Baltijos šalis, Vidurio Europą, Ukrainą ir Gruziją. Dabar iškilo egzistencinių klausimų. Ar NATO įstengs atlaikyti Trumpo administraciją? Ar Europos Sąjungą galima išgelbėti?
Šie klausimai anksčiau atrodė nerealūs. Dabar jie įrašyti darbotvarkės viršuje.
NATO atsidūrė mirtiname pavojuje. Kaip pastebėjo vienas dalyvis, Donaldas Trumpas gali užbaigti transatlantinį aljansą viena atsainia, nerūpestinga „Twitter“ žinute. Amerikos pajėgos Europoje ir branduolinis atgrasomasis veiksnys yra beprasmiški, jeigu Rusija netiki, kad prezidentas juos panaudotų. NATO struktūra išliktų, bet ji būtų tik tuščias kiautas – kaip bažnyčia ir jos kunigai, jeigu jos lyderis viešai išsišaipytų iš švenčiausių priesakų.
Ateinančiais mėnesiais svarbiausias prioritetas bus išvengti „didžiojo sandorio“ su Rusija. Kaip pastebėjo vienas konferencijos dalyvis, mes gyvename „skaičiuodami laiką atgal iki Jaltos“.
Šio sandorio potencialūs elementai yra aiškūs: bendradarbiavimas kovoje su terorizmu, gausūs draugystės pareiškimai, sankcijų atšaukimas, jokių naujų NATO narių (atleiskit, Suomija, Gruzija, Švedija ir Ukraina), taip pat sąlyčio linijos demilitarizacija. Pavyzdžiui, tai galėtų apimti Rusijos raketų „Iskander“ atitraukimą iš Kaliningrado srities mainais į įsipareigojimą įšaldyti NATO planus sustiprinti Lenkijos ir Baltijos šalis.
Tokie padariniai būtų pragaištingi. Paribio valstybės jaustųsi paliktos likimo valiai ir demoralizuotos. Kremliaus įtaka jose labai padidėtų. Konflikto tikimybė dar padidėtų; jam prasidėjus Rusijos pajėgumai galėtų būti lengvai atkurti, o NATO – ne.
Aš argumentavau, kad turėtume kovoti dėl geriausios baigties, bet ruoštis blogiausiai. NATO – kol kas – nėra pasmerkta.
Trumpo administracijoje apstu stiprių transatlantinio aljanso šalininkų, tarp jų naujasis gynybos sekretorius; jų dar daugiau Kongrese. Izoliacionizmas, pagrįstas principu „ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos“, gali praversti per rinkimų kampaniją, bet juo negali būti grindžiamas vadovavimas šaliai. NATO dar gali išmokti reaguoti į įvairiausi Rusijos taktinius veiksmus: propagandą, kibernetines atakas, nešvarių pinigų naudojimą, rankų laužymą ekonomikoje.
Tačiau šios diskusijos vyksta pernelyg lėtai. Europiečiai privalo skubiai parengti atsarginį planą scenarijui, kuris, bijau, yra labiausiai tikėtinas: post-NATO saugumo tvarkai, kai Jungtinių Valstijų dalyvavimas geriausiu atvejus bus nepastovus.
Baltijos ir Šiaurės šalims kartu su Lenkija ypač reikalingas bendradarbiavimas, glaudesnis negu kada nors anksčiau. Kaip pažymėjau viename praeitais metais paskelbtame straipsnyje „Artėjanti audra“, jų bendras BVP yra didesnis negu Rusijos. Jos pavojingoje padėtyje atsidūrusios ne dėl priemonių, o dėl valios ir koordinavimo stygiaus. Tai iš principo galima ištaisyti.
Na, o aš jau laukiu „Chateau Bela 2017“. Tačiau šiurpstu nuo minties, kas gali būti įtraukta į jos programą.
