Mes laimejom! Slove Putinui!

Galima net neabejoti, kad Vakarų šalių lyderiai turi informacijos apie esamą situaciją Ukrainoje, apie Rusijos režimo paranojišką norą įrodyti ten savo karinį pranašumą, apie Rusijos branduolinį ginklą tiek, kad eiliniams skaitytojams net nesvajoti. Reikia mokėti įvertinti tą beprotišką būseną, kai generolai sustoja apie karinį žemėlapį mėto strategines ar taktines branduolines raketas ir skaičiuoja kokie procentai karių ir gyventojų tose teritorijose žūva iš karto ir kiek, sakykim, po valandos ar paros. Asmeniškai mačiau, kaip rausta aukštų karininkų veidai, kaip blizga akys ir galvojau, kad jie net nenutuokia kokiais bepročiais jie atrodo. Patiesti ant stalų žemėlapiai tada aprėpė visos Europos teritoriją. Taip buvo Leonido laikais, randasi tokių "aktyvistų" Rusijos imperijoje ir dabar. Galima tuo neabejoti. JAV ir kitų NATO šalių žvalgyba stebi kiekvieną Rusijos povandeninį laivą su pragariška ginkluote. Kai Barenco jūroje nuskendo katastrofą patyręs povandeninis tuo metu moderniškiausias, branduoliniais ginklais prifarširuotas "Kurskas" tai buvo paaukoti gal dar likę gyvi kariškiai tam, kad tik negalėtų jų gelbėti tie vakarų specai, kurie tokią galimybę turėjo. Atseit kokią karinę naujovę gali pamatyti. V.Putinas net nesiteikė nuvykti į nelaimės regioną, bent jau pagarbą žuvusiems pareikšti. Kas jam tos gyvybės, kai pats laivas beprotiškas sumas kainavo. O juk panašūs laivai malasi po visą pasaulį ir kas žino koks beprotis kokią komandą kada duos.

XXI-ame amžiuje pasaulinis karas - visiška katastrofa. Visiems... Tad gal nereikia stebėtis Vakarų lyderių kantrybe, vertinant jų pastangas pervesti karą Ukrainoje į diplomatines derybas. Įtikinėjimo galimybės nenumaldomai senka, o konfrontacija auga. Rusijos visuomenė artėja prie panašios psichozės, kokia buvo Vokietijoje 1938 metais.

Kai tarp derybų reikalavimų pasigirsta noras, kad Ukraina niekad neįstotų į ES ar NATO, tai tokios galimybės praradimas - laikinas nepatogumas, nes ir V.Putino režimas , manau, ilgai taip besiblaškydamas nepatems. Rusija laužo visas tarptautines sutartis pasišaipydama iš jų, tad ko ji gali laukti iš atsigavusios Ukrainos. Dabar pats svarbiausias dalykas susitarti dėl atitraukimo sunkiosios karinės technikos nuo fronto linijos. Tada gali ateiti ir tarptautinių taikos pajėgų laikas ir Ukrainos sienos "in corpore fiksavimas" Rusijos ekonomika artėja prie prarajos. Alkanas ir ginkluotas - dar pavojingesnis. Režimas gali panorėti nukreipti dėmesį nuo vidinių problemų nurodydamas eilinį kartą į "dėdę Semą", vakarų fašistus ir. t.t. Kiseliovinės demagogijos galimybės dugno neturi. Kai tai pradės nebegelbėti , V.Putinui gali belikti tik plataus masto kariniu laužu prisidengti. Tai būtų siaubinga,bet visiškai atmesti tokios tikimybės negalime. Tad ir tas žaidimas derybomis nors ir atrodo tuščiai, bet kur ta kita išeitis. Ginamoji ginkluotė Ukrainai reikalinga kaip oras tam, kad išgyventi. Vakariečiai, pirma išskalambija, kad jie tariasi ir kokia ta ginkluotė bus. Naivūs atvirautojai...Ukrainoje pakaks karių ja naudotis, o palikti situacija tokią, kokia dabar yra, tai - nuosprendis ne tik Rytų Ukrainai. O kas tada toliau seks? Tokio atsakymo net girdėti nesinori, tačiau ir jis gali išsipildyti. Pažiūrėkim koks karinis kumštis Karaliaučiaus srityje. Gyvena beveik tik kariškiai ir jų šeimos. Apie suslapstytas įvairaus veikimo tolio raketas pasakyti gali specialistai. Siaubinga būtų jei tokia gramada staiga aplinkines šalis užgriūtų. Bet kuriuo atveju tai - pragaras. Pabaigoje - Piro pergalė. Tai nėra koks dirbtinis pagąsdinimas, tačiau realybės priminimas. Stipriausias ginklas - laikas, laimėtas tam, kad Rusijos visuomenė pabustų. Dainas dainavo rusai, kad jie "karo nenori". Gal kada ir vėl uždainuos, kai klanas pavirs į kloaką.