Tie, kas pastaruoju metu lankėsi Belgijos sostinėje, negalėjo nepastebėti prie svarbiausių institucijų išrikiuotų karių su kaukėmis ir koviniais ginklais. Tai miestas, kuris prieš keturis mėnesius, iškart po Paryžiaus įvykių, buvo kuriam laikui aklinai uždarytas; tai miestas, kuris ir vėl nebyliai ruošėsi būti užpultas. Užpultas ne iš išorės, o iš vidaus.
Europoje prasideda nauja Baimės epocha. Ją ženklina nuolatinis nerimas ir nesaugumo jausmas, o kartu – neišvengiamybės pojūtis, kurio aštriausius kampus nugludina didmiesčio rutina bei naivus tikėjimas, kad nelaimės vyksta kažkur toli, kažkur televizijos ekranuose.
Bet tapdama norma terorizmo tragedija peržengia savąjį Rubikoną. Jei šiandien didžiosios pasaulio televizijos ištisas valandas transliavo informaciją apie tragediją, liudininkų pasakojimus, ekspertų komentarus, tai galbūt netrukus panašios nelaimės taps tik detale kasdienybės naujienų mozaikoje. Pasikartojanti naujiena – nebe naujiena. O gal įžvalgiausias bus Michaelis Hollebecqas, savo skandalingame „Pasidavime“ rašęs, kad chaosą siejantys grupuočių susirėmimai ilgainiui nebebuvo įdomūs žiniasklaidai, nes „visa tai ėmė nebeatrodyti taip rimta“.
Piliečiams teliks viena pareiga – socialiniuose tinkluose pasidalinti nelaimę patyrusios šalies nuotrauka, taip išreiškiant empatiją ir tarsi siunčiant žinią, kad „mums ne vis vien“.
Bet ar tikrai?
Europa šiandien yra kupina paradoksų, leidžiančių manyti, kad bombų skeveldros ir nekaltų praeivių kraujas ryžto keisti situaciją neprideda. Ir toli žvalgytis nereikia. To paties Briuselio oro uoste pastaruoju metu reguliariai patruliuoja kariai, siunčiantys aiškią žinią, kad saugumo užtikrinimui po Paryžiaus įvykių būtinos ypatingos priemonės. Kita vertus, į lėktuvus lipantys keleiviai be vargo kerta visus apsaugos punktus taip nė karto niekam nepateikę savo asmens dokumento. Pakanka vien galiojančio bilieto, kuriame surašyti duomenys gali neturėti nieko bendro su realiu keleiviu – juk niekas to nepastebės. Skambėtų kiek absurdiškai, jei straipsnio autorius prieš kelias savaites to nebūtų patyręs savo kailiu.
Galbūt tai tik detalė, bet panašių – apstu, todėl ir bendras paveikslas išeina nekoks. Kodėl Briuselyje vis dar yra praktiškai šešios skirtingos policijos struktūros, kurių vidinė koordinacija stringa? Kodėl po teroro aktų Prancūzijoje pasigirdę racionalūs siūlymai jas sujungti užstrigo politbiurokratinėse pinklėse? Kodėl teisėsaugos institucijos net ir dabartinio pavojaus akivaizdoje tokioje turtingoje šalyje kaip Belgija skundžiasi elementarių priemonių stoka? Kaip paaiškinti, kad ieškomiausias Europos nusikaltėlis kelis mėnesiu sėkmingai slapstėsi mažiau nei 100 tūkst. gyventojų turinčiame Briuselio rajone, kuriame užaugo?
Tačiau visa tai nublanksta prieš nihilizmą gynybos, o tuo pačiu ir saugumo, atžvilgiu. 2015 metais Rusija toliau braižė naujas valstybių sienas Rytų Ukrainoje, „Islamo valstybė“ siautėjo Sirijoje ir Irake, o teroras persikėlė į Senąjį žemyną. Europos atsakas? 2015 metais ES šalių bendras gynybos biudžetas sumažėjo dar 0,4 proc. Finansavimo lygis dabar siekia vos 85 proc. lyginant su tuo, koks buvo prieškriziniais 2007-aisiais. Pristigo motyvacijos ir valios? Įdomu, kiek dar įtemptesnė turėtų būti globali saugumo situacija, kad atsirastų pakankamai paskatų tą pakeisti. Juo labiau, kad Rusija, Kinija ir apskritai visa Azija, kurios gynybos finansavimas su Europa susilygino tik 2012 metais, o dabar jau viršija trečdaliu, eina priešingu keliu.
Pasyvumą savosios gynybos atžvilgiu galima aiškinti tuo, kad nelaimių akimirkomis europiečių žvilgsniai visuomet nejučia krypsta į kitą Atlanto pusę, į „pasaulio policininką“. Šiaip jau Prancūzijoje ir kitose aplinkinėse šalyse taikos metu tradiciškai vyrauja „anti-amerikietiškumo“ emocija, skeptiškas žvilgsnis į „jankius“ – jie gal ir turi raumenų, bet yra žemo išprusimo, pajuokautų dažnas. Europiečiai gali sau leisti smerkti George‘ą W. Bushą bei jo agresyvią reakciją į Rugsėjo 11-ąją, o čia pat apdovanoti Baracką Obamą Nobelio Taikos premija vos po kelių prezidentavimo mėnesių vien todėl, kad šis pažadėjo taip nebesielgti. Bet tragedijų akivaizdoje be amerikiečių ryžto – nė pro kur: jei gelbėjo Antrajame pasauliniame kare, jei padėjo atsistatyti po jo, jei priėmė po NATO skėčiu, tai padės ir dabar.
Visgi keičiasi ir Amerika. Europiečių taip mylėtas Obama atvirai sako, jog baigėsi „zuikiavimo“ epocha – JAV prarado motyvaciją laiduoti NATO partnerių gynybos biudžetų skyles bei negebėjimą prisidėti prie bendrų operacijų. Ir ką gi sakyti Belgijai, kuri pradėjo bendrą operaciją prieš ISIS, bet labai greitai nutraukė realius veiksmus? Čia pat ir Respublikonų favoritas Donaldas Trumpas rėžia, jog JAV – ne tokia turtinga, kad mokėtų už visų kitų saugumą. Panašios nuotaikos vyrauja ir kitų aukščiausio rango politikų kalbose. Kad ir kaip juos bevertintume, šie pareiškimai nėra tušti, nes europiečiai nelabai turi ką priešpastatyti. Jie gal ir nemėgsta „pasaulio policininko“, bet vien kalbos apie jo atsitraukimą kelia šiurpą.
Tad ar Briuselio nelaimė privers padaryti bent šiokias tokias išvadas? Turbūt bus lengviau pasinerti į vidines kovas, emocijas, tuščius ginčus dėl to, kiek dėl terorizmo kalti pabėgėliai , nors pati Europa jau antrus metus nesugeba atsirinkti, kas iš tikrųjų bėga nuo karo, o kas tik siekia ekonominės naudos. Fundamentalūs sprendimai reikalauja politinės valios, strategijos ir vizijos, o šių dalykų deficitas ypač aktualus. Tad ir prie Baimės epochos gali būti lengviau priprasti, nei su ja kovoti.
----------
Linas Kojala yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjas
