Europos Sąjungos plėtra neišvengiamai siejasi su ekonominiais pokyčiais Sąjungos viduje. Vienas iš tokių pokyčių – vieningos euro zonos sukūrimas ES šalyse. Bet kuri valstybė, priklausanti ES, susiduria tiek su euro zonos privalumais, tiek su trūkumais.
Lietuva ES nare tapo 2004 metais. Stodama Lietuva įsipareigojo siekti ES sutartyje numatytų ne tik politinės, ekonominės, bet ir pinigų sąjungos tikslų. Todėl prisijungimas prie vieningos pinigų sistemos tapo aktualus ir Lietuvai.
Vieninga valiuta – euras – senajame žemyne įsigaliojo ne taip seniai. Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., euras buvo vartojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais. Nuo 2002 m. sausio 1 d. dvylikoje Europos Sąjungos šalių pradėjo cirkuliuoti grynieji eurai – banknotai ir monetos.
Turint omenyje, kad vieninga valiuta beveik visam žemynui – naujas reiškinys pasaulyje, būtina paanalizuoti, kokie euro zonos privalumai ar trūkumai laukia Lietuvos.
Eurą įsivedusios šalys sudaro euro zoną. Šiandien jai priklauso penkiolika valstybių. Euras, ES valiuta, yra regioninės politinės ir ekonominės integracijos priemonė. Nors eurą įsivesti atsisakė trys ES senbuvės – Didžioji Britanija, Danija ir Švedija, euro zonos sukūrimas buvo sėkmingas. Bendrajai Europos valiutai buvo įsteigtas Europos centrinis bankas. Svarbiausias jo uždavinys – palaikyti kainų stabilumą euro zonoje.
Europos Sąjungos šalys, norinčios įsivesti vieningą valiutą, turi atitikti šiuos Mastrichto ekonominius kriterijus:
1. Valstybės skola neturi viršyti 60 procentų metinio bendrojo vidaus produkto (BVP) vertės.
2. Fiskalinis deficitas turi būti ne didesnis kaip 3 proc. BVP.
3. Infliacijos lygis neturi daugiau kaip 1,5 procento viršyti trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių vidurkį.
2002 m. vasario 2 dieną Lietuva susiejo litą su euru pagal tos dienos euro kursą.
Lietuva eurą planavo įsivesti nuo 2007 metų, tačiau mūsų valstybė neatitiko Mastrichto sutarties reikalavimų (infliacija buvo truputį didesnė nei leistina; ją buvo galima sumažinti, bet politikai nesiėmė jokių esminių priemonių šia linkme). Šiandien šaliai iki euro labai toli, tačiau neabejotina, kad ateityje Lietuva prisijungs prie kitų valstybių, jau turinčių eurą.
Analizuojant euro įvedimo Lietuvoje galimus privalumus ir trūkumus būtina pasitelkti Europos patirtį. Grynuosiuose mokėjimuose įvestas euras vidutinę metinę infliaciją visoje euro zonoje padidino vos 0,1–0,3 procento ir tai buvo tik trumpalaikis veiksnys. O ilguoju laikotarpiu euro įvedimo poveikis, didinantis infliaciją, greitai dingo ir dėl valiutos keitimo sąnaudų panaikinimo ir didesnio kainų skaidrumo tapo ilgalaikiu kainas mažinančiu veiksniu.
Euro zonos plėtra Lietuvoje yra teigiamas reiškinys – jau dabar šalis jaučia euro naudą. Lito pririšimas prie euro sumažino valiutos kursų svyravimo riziką, taip pat sumažėjo finansinis nestabilumas, kuris dėl valiutos svyravimo buvo jaučiamas Lietuvoje, kol euras nebuvo susietas su litu. Kai Lietuva visapusiškai prisijungs prie euro zonos, vieninga pinigų sistema mūsų šaliai bus naudinga šiais aspektais: 1. pagerės papildomų kapitalo šaltinių mobilizavimo perspektyvos; 2. išnyks lito ir euro konvertavimo ir sumažės pinigų pervedimo išlaidos; 3. visiškai išnyks lito devalvavimo rizika.
Įvedus eurą Lietuvoje labai sumažės nacionalinės valiutos ir euro vertės kritimo rizika, taip pat Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Sumažėjus valiutos keitimo išlaidoms bus skatinamos užsienio investicijos ir prekybos ryšiai. Anot žinomo finansų specialisto prof. R. Rudzkio, valiutų keitimo išlaidų panaikinimas BVP galėtų padidinti net iki 0,25 proc. punkto, nes esant keitimui sunkinamos verslo sąlygos, žmonės ir firmos turi mokėti keitimo maržą, žinoma, bankai iš to tik lobsta. R. Rudzkis taip pat pabrėžia, kad įvedus vieningą valiutą rinka tampa skaidresnė, pagerėja jos plėtra.
O kokie euro zonos trūkumai? Visų pirma pinigai visada buvo simbolinis tautiškumo ženklas ir yra glaudžiai susijęs su nacionaliniu identitetu. Litas mums yra vienas ryškiausių šalies nepriklausomybės simbolių. Ilgą laiką vartojus banknotus su tautos šviesuolių atvaizdais, žmonėms bus sunku prisitaikyti prie naujų pinigų. Reikia nepamiršti, kad statistika ne visada atskleidžia visą tiesą apie infliaciją, nes vienos prekės brangsta akivaizdžiai, o kitos pinga dėl padidėjusios konkurencijos. Daugeliui gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, kainų kaita gali sukelti nemažą šoką: kainos atrodys nedidelės, tačiau turimos pajamos įvedus eurą sumažės mažiausiai tris su puse karto. Taip pat nereikia pamiršti galimų prekybininkų ar gamintojų piktnaudžiavimų ir kartelinių susitarimų. O tikriausiai didžiausias minusas – tai pereinamojo laikotarpio išlaidos. Šaliai įsivedant eurą reikės perkainoti prekes, pakeisti verslo planus ir strategijas. Žinoma, šios išlaidos vienkartinės, tačiau jos tikrai sudarys nemenką pinigų sumą.
Privatus sektorius taip pat patirs nuostolių, ypač tai skaudžiai atsilieps bankams: šis sektorius neišvengiamai neteks milijonų litų pajamų iš valiutos keitimo.
Norėtųsi trumpai pasamprotauti, kodėl Lietuvos politikai nenorėjo (ar nesistengė) įsivesti euro 2007 metais.
Tuometis finansų ministras Zigmantas Balčytis yra pareiškęs, kad norint įsivesti eurą 2007 metais būtų reikėję smarkiai „susiveržti diržus“, nes atlyginimai būtų sumažėję. Ministras teigė, kad euras būtų išpūtęs kainas ir infliacija taptų nebevaldoma. Tačiau dauguma politologų ir finansininkų tokius ministro pareiškimus laikė nelabai įtikinamais. Jie teigė, kad valdančiajai partijai griežta fiskalinė politika rinkimų išvakarėse buvo nenaudinga. Todėl vyriausybė ir atsisakė euro, jo įvedimą nukeldama ateitin...
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvai prisijungimas prie euro zonos turėtų būti teigiamas įvykis. Pasitelkusi ES paramą ir patirtį, Lietuva turi puikias galimybes įsivesti vieningą daugumos ES valstybių valiutą. Tik, pasaulyje įsivyravus ekonominei krizei, nežinia kada tai įvyks. Ką nors rimčiau prognozuoti yra sunku.
Vaidotas Šernius