Į klausimą, kaip užsienyje gyvena lietuviai, galima atsakyti dvejopai: „gerai“ arba “labai gerai“. Vien tai, kad jie išvažiavo, mano manymu, reiškia, kad jie iniciatyvūs, ieškantys ir nenuleidžiantys rankų. O tokiems Anglija — plačių galimybių kraštas.
„Versliukas“
Dar važiuojant į Angliją klaipėdietis mikroautobuso vairuotojas mane mokė: „Pinigai čia mėtosi gatvėse, tik reikia susiprasti, kaip juos paimti. Štai mano versliukas — vežioti žmones iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Ir tai ne viskas. Dar galima turėt šalutinių progų užsidirbti litą kitą. Anksčiau Anglijoje pirkdavau maisto papildų: čia sumoku keturis litus už buteliuką — Lietuvoje juos parduodu už keturiasdešimt... Dabar susiradau pažįstamų lietuvių, kurie tautiečiams padeda įsidarbinti šioje šalyje fabrikuose — man jau papildomas šimtas svarų už tarpininkavimą ir tam suradėjui tiek pat. Ir dar už kelionę tas žmogus susimoka. Juokingiausia, kad aš kartais čia uždirbu dvigubai. Matosi, kas gali dirbti, o kas turi problemų dėl alkoholio ar šiaip tingi. Tie probleminiai jau po savaitės ar kelių nori važiuoti namo — ir vėl man susimoka“, — piktdžiugiškai juokėsi vairuotojas. Jis dar uždirba ir iš siuntinių, dokumentų vežiojimo. Kavą perka Vokietijoje, o skalbimo, valymo priemones, šampūną — Anglijoje, mat lietuviškų prekių kainos ir kokybės santykis jo netenkina.
Mamai dirbti nereikia
Gyvenant svetimame krašte norisi išgirsti savą kalbą. Vis svajojau, kaip norėčiau išgerti kavos su kokia lietuvaite... Ne taip paprasta užkalbinti žmogų tautiečių forumuose — čia daugiausia bendrauja studentai ar daug laisvo laiko namuose turinčios mamos. Nei viena, nei kita grupė manęs nevilioja. Ypač žiūrėti į svetimus vaikus man nesinori...
Vis dėlto su viena mama susipažinau. Daugiau nei aštuonerius metus šiame krašte gyvenanti suvalkietė į Angliją atvyko, kaip ir visi, norėdama užsidirbti. Mat būdama vos daugiau nei dvidešimties susilaukė berniuko. Vaiko tėvas tėvyste nesižavėjo, o ji išgyventi iš valstybės skiriamų kelių šimtų litų nesugebėjo. Taip vaikas liko Lietuvoje, o motina dirbo viešbutyje valytoja.
Kartą ji su draugėmis nutarė savaitgaliui nuvykti pasižvalgyti į Anglijos šiaurinius rajonus. Kavinėje sutiko bendraamžį škotą. Susižavėjo, netrukus apsigyveno drauge.
„Ištekėjau, atsivežiau čia savo berniuką. Netrukus mums gimė mergaitė. Vyras dirba paprastu dažytoju, o aš vis dar namie, nors mažajai jau penkeri. Vyras labai geras ir dirbti man neleidžia. Sako, geriau rūpinkis namais. Aš taip ir darau, nors kartais labai nusibosta“, — pasakojo naujoji mano pažįstama.
Matyt, nepritekliai šeimos nekankina. Gyvena valstybės skirtame bute, gauna pašalpas, turi automobilį. Lietuvaitė gali sau leisti kas porą mėnesių skraidyti į Lietuvą, jos namiškiai šioje šalyje — irgi dažni svečiai.
„Neseniai pas mane viešėjo sesuo, o anksčiau teta. Skrydžiai į Lietuvą pigūs, ypač jei perki bilietus iš anksto. Tai aš jų ir prisiperku... Namiškiai mane dažnai aplanko“, — džiaugėsi tautietė.
Lietuvio vyro neieško
Mane, kaip naujokę, protino, kad mamos čia gyvena visai neblogai. Esą kita jos pažįstama lietuvaitė yra vieniša dviejų vaikų mama. Lietuvoje likęs vyras prie vaikų išlaikymo neprisideda. „Ir nereikia. Mano draugė net naujo vyro, ypač lietuvio, neieško. Kaip dviejų vaikų mama, ji dirba tik šešias valandas per dieną, kad liktų laiko atžaloms prižiūrėti. Senelių namų slaugytojos atlyginimas nedidelis, tai jai priklauso ir valdiškas butas, ir pašalpos. Tiesa, dėl pastarųjų reikėjo pavargti, bet dabar jau viskas gerai. Pinigai patys kapsi. Jos vyriausia mergaitė jau baigė vidurinę mokyklą, bet nei dirba, nei mokosi — ir valstybė jai skiria apie šimtą dvidešimt litų per savaitę. Nereikia net prašyti — ji turi gi kažką valgyti“, — ir taip toliau dėstė suvalkietė.
Naujos pažintys
Susirasti naujajame krašte pažįstamų galima pažinčių portaluose. Čia ieškoma ne tik gyvenimo draugo, bet ir šiaip kraštiečio, verslo partnerio ar darbo. Tarkim, savo verslą turintis lietuvis čia publikuoja šeimos nuotraukas ir bendrauja lietuviškai.
„Mano žmona — škotė, tad man tenka šnekėti angliškai. Iš Lietuvos išvažiavau prieš dešimtį metų. Savo šalyje bandžiau būti ūkininku, bitininku, bet nesisekė. Londone pragyvenimui užsidirbau remontuodamas butus, vėliau atsidariau savo firmą — ir dabar iš to gyvenu.
Kai išvažiavau į užsienį, gimtinėje liko žmona ir trys vaikai. Vis taupydavau, visus pinigus siųsdavau jiems, bet galiausiai santykiai su žmona taip atšalo, kad išsiskyrėm... Visus tuos metus žmona nedirbdavo, skundėsi gyvenimu, o dabar ir darbą susirado, ir linksmesnė... Pinigų vaikams aš siunčiu, bet kalba su jais nesimezga... Tokia yra bendravimo per atstumą kaina. Kai tik galėsi, pasiimk savo vaiką„, — nuoširdžiai patarė kraštietis.
Su lietuviais pataria bendrauti atsargiai
Antrasis pažinčių portale rastas lietuvis jau trys mėnesiai vienišas ir aktyviai ieško naujos gyvenimo meilės. Daug metų už mane vyresnis, plepys ir vairuoja vilkiką. Turėdamas laiko vis apšviečia, kas kaip šioje šalyje gyvena.
„Lietuviai čia gyvena gerai: arba daug uždirba (kaip jis pats — apie 6— 8 tūkstančius litų per mėnesį), arba gyvena iš valstybės pašalpų. Ir nė vieno prasigėrusio ar nusigyvenusio nepažįstu. Matyt, šitie liko Lietuvoje. O čia gyvenantieji poilsiauja užsienyje, pinigų maistui ar drabužiams netaupo. Pastariesiems dalykams vien minimalaus atlyginimo pakanka. Minimalus atlyginimas čia apie keturis tūkstančius litų. Štai mano sūnus studentas nuo pavasario naktimis dirbo sausainių fabrike, prie konvejerio, savaitgaliais vežiodavo picas. Mašiną nusipirko, pinigų bendrabučiui susitaupė — dabar vėl mokslus kremta. Dėl to, kad čia dirbu legaliai, mokesčius moku, tai jam mokėt už mokslus nereikia. Beje, iš lietuvių girdėjau, kad paskutinės minutės kelionės čia pigios. Štai pažįstamiems pasisekė — už porą tūkstančių litų (vienam žmogui) važiavo dviem savaitėm į Kubą. Ir dar net maistas nekainavo — viskas įskaičiuota buvo“, — gyrė šalį buvęs šiaulietis, su mašina išmaišęs Angliją ir pusę Europos, dabar svajojantis apie kelionę į Kazachiją, kur turi draugų...
Iš Lietuvos pabėgo prieš ketverius metus. Daugelį metų įvairiais verslais vertęsis vyras tikėjosi, kad senatvės sulauks pragyvendamas iš malūno. Bet galiausiai nusivylė šalies mokesčių sistema ir viską metė...
„Turėjau plataus profilio vairuotojo teises, bet niekada nenaudojau. Čia teko — ir nesigailiu. Suku “baranką“, vargo nematau. Padėjau savo firmoje įsidarbinti net šešiems vairuotojams iš Lietuvos. Nepaėmiau už tai nė lito. Ir žinai, kaip jie man atsidėkojo? Skundė šefui, kad mane iš darbo išmestų, kai pas mus atėjo krizė ir buvo žadama mažinti darbuotojų skaičių. Daugiau niekam padėti nežadu. Apskritai su lietuviais reikia būti atsargiam“, — konstatavo vyriškis. Tiesa, kodėl nuo jo pabėgo antroji žmona, — neišduoda. Dabar internete ieško naujos...
Renkasi moteris iš kelių
„Per tris mėnesius sulaukiau maždaug keturių šimtų laiškų. Atsakau toms, kurių mąstymas man patinka. Bet taip galima ir apsigauti. Viena labai jau gražiai rašė. Nupirkau aš lėktuvo bilietą. Sakau, atskris, pabūsim, pakalbėsim... Pasitikau aerouoste ir nustėrau. Baisi, netašyta storžievė. Neliko nieko kito, kaip tik tuo pačiu lėktuvu namo išsiųsti. Manau, jog pasielgiau labai kultūringai — gatvėje nepalikau. Nežinau, kas už ją tuos laiškus rašė“, — stebėjosi vyras.
Maždaug 50 metų amžiaus vyriškis tikina, kad visos moterys jį myli, o jis negali atsakyti nė vienai...
„Galutiniame internetinių pažinčių ture liko šešios Lietuvoje gyvenančios moterys. Man reikia smulkios, su gera figūra ir protingos. Geriausia — kad būtų neturtinga, nes prašmatnios nenori namuose šeimininkauti. Be to, tokia pas mane gyventi nevažiuos. Ką ji čia veiks? O aš į Lietuvą nenoriu...
Pasiėmiau savaitę atostogų ir važiavau į Lietuvą, moterų pažiūrėti. Susitikau su dviem. Abi patiko. Dabar su abiem bendrauju. Abi turi po šunį, tik skirtingais vardais. Svarbu, kad žinutėse šunų vardų nesumaišyčiau, nes abi dažnai apie juos rašo. Dabar nuperku joms lėktuvo bilietus. Kartą per mėnesį kuri nors mane aplanko. Ir pakanka. Rimtiems santykiams aš dar neapsisprendęs„, — sako svajonių vyras.
Tuščios pažintys
Turėti gerą draugą (ar daugiau nei draugą) norėtų ir mano kolegė vengrė, tačiau, anot jos, įgyvendinti šią svajonę nelengva. Esą visi jos išbandyti būdai nebuvo efektyvūs. Daugumai anglų užsienietės nepatinka ir net kavinėse jų nešokdina, nekalbina.
Tačiau baltaodes, ypač pusamžes, dievina tamsiadodžiai vyrukai. „Negaliu net nueiti į parduotuvę. Dažname prekybos centre apsaugininkais dirba jauni vyrukai iš Pietų Afrikos Respublikos, Nigerijos, Ganos. Jie manęs klausia telefono numerio, siūlo susitikti išgerti kavos. Kartą neatsispyriau ir nutariau susitikti su vienu jų.
Nuėjome į kavinę, bet kalba nelabai rišosi. Man penkiasdešimt, jam apie trisdešimt metų, o jis man vis kartoja: „Aš noriu tavęs. Gerai, kad tu vyresnė, nes aš nenoriu turėti vaikų. Noriu Anglijoje su tavimi gyventi. Ryte aš visada atnešu kavos į lovą“. Nepatiko man toks bendravimas, paprašiau atstoti...“ Kolegė paaiškino, kad tamsiaodžiai vyrukai tikisi, jog baltaodės europietės, ypač vyresnės, turi nuosavą gyvenamą plotą, o su jomis susituokus galima laisvai likti šalyje. Taip pat ji mano, kad internete retas kuris vyras ieško rimtų santykių. Vos ne kiekvienas naujas pažįstamas dažniausiai jos pasiteiraudavo, ar mėgstanti seksą.
Emigrantė
