Juk Ryga nėra taip toli! – tariau draugams, siūlydamas vykti kartu pagerbti tragiškai žuvusius prekybos centro „Maxima“ darbuotojus, lankytojus, ugniagesius-gelbėtojus.
Artėdami prie Rygos, atkreipiame dėmesį, kad miestas apmiręs – šeštadienį vakare sostinės gatvėse neįprasta matyti tiek nedaug automobilių. Ir pėstieji, ir transporto priemonės juda iš lėto. Negirdime jokios muzikos: ir degalinėse, ir prekybos centruose – nė garso. Mieste tvyro nejauki tyla, kurią kartkartėmis pertraukia su įjungtomis garsinėmis sirenomis lekiantys specialiųjų tarnybų automobiliai.
Iki tragedijos vietos likus keliems kvartalams, automobilį pastatome šalikelėje. Arčiau privažiuoti negalime. Pirmas vaizdas įstringa akyse – ryškiai mėlynos šviesos, sklindančios nuo sankryžoje stovinčio policijos automobilio stogo. Nejaukiai tylu ir čia, žmonės vaikšto lėtai, dažniausiai apsikabinę, palaikantys vienas kitą morališkai ir fiziškai. Likus mažiau nei kilometrui iki sugriuvusio prekybos centro „Maxima“, ausis ir širdį perveria keisti, gana garsūs spygavimai. Gal kokiai moteriai nepavyksta sutvardyti savo išgyvenimų ir skausmo? Priėję arčiau išvystame du berniukus, iš pažiūros neturinčius nė dešimties metų, žaidžiančius ir šūkaujančius ant smėlio kalvos. Linksmi ir judrūs vaikai, ko gero, nesupranta, kas prieš porą dienų įvyko vos už 500 metrų, nesuvokia, kad šalyje paskelbtas gedulas.
Matome žmonių minią, apsupusią prekybos centro teritoriją. Bene vienintelis garsas, kurį girdime – benzininio generatoriaus, tiekiančio elektrą į vieną iš pastatytų palapinių už policijos STOP juostos ir metalinės geltonos tvoros, burzgimas. Švelniai tariant nejauku – kalnai griuvėsių, jūra degančių žvakių, daugybė chrizantemų, gvazdikų ir kitokių žiedų, simbolizuojančių užuojautą, skausmą ir liūdesį. Vaikų piešiniai, ant apsauginės tvoros priklijuoti psichologinės pagalbos telefonų sąrašai, nesuskaičiuojamas kiekis policijos pareigūnų, ugniagesių-gelbėtojų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, daugybė stovinčių ir riedančių transporto priemonių su įjungtais įspėjamaisiais šviesos signalais. Nesutinkame nė vieno besišypsančio, neliūdinčio, nesilaikančio rimties suaugusiojo.
Uždegame trispalvę žvakutę – užuojautos, gedulo ir solidarumo su braliukais latviais simbolį, jaučiame tai darantys visų lietuvių vardu. Mintyse sukalbame maldą už žuvusiuosius. Nuleistomis galvomis, susikibę už rankų lėtai nužingsniuojame automobilio link.
Visuose Latvijos miesteliuose, kuriuos pravažiuojame pakeliui į Kauną matome daugybę degančių žvakių prie „Maximos“ prekybos centrų. Taip gedi žmonės, sukrėsti ir liūdintys dėl įvykusios tragedijos.
